Finansų ekspertai klausia, ar faršas yra mėsa?

 

Tokio intriguojančio klausimo netikėtai sugebėjo paklausti Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus 2013 m. sausio 16 d. potvarkiu sudaryta darbo grupė, skirta dabartinės mokesčių sistemos nagrinėjimui ir tolimesnės – efektyvesnės ir socialiai teisingesnės naujos mokesčių sistemos kūrimui. Mokesčių darbo grupės veikla padalinta į dvejus darbo etapus: pirmojo etapo rezultatai pateikti balandžio 24 d. Siūlau panagrinėti, ne konkrečius pasiūlymus, o būtent pilkosios masės reakciją į tuos pasiūlymus.

Šiame komentare nepateiksiu savų įžvalgų dėl pačios mokesčių politikos ir to, ką pasiūlė konkreti darbo grupė – tam reikėtų skirti labai daug laiko ir įvertinti vadinamąją ekonominę žabangą – „o jeigu bus taip, tai…”; „o jeigu taip nebus, tai tada…”. Apie viešojoje erdvėje pateiktas nuomones, menamų pseudo ekonomistų komentarus ir dešiniojo flango nupirktus juodosios propagandos kūrimo generolus galiu pasakyti vieną – tuščios demagogijos, kad darbo grupės yra niekam tikusios, o Vyriausybė nevykdo pažadų [jeigu padėtis tokia kompromituota ir be atitinkamų išeičių, tai pasižiūrėkite vaizdų iš Stambulo ir išeikite į gatves], jau nusibodo. Štai skaitau atsiliepimus apie ambivalentiškąją ir odiozinę darbo grupę ir susidaro įspūdis, kad žmonės komentuodami net neskaito atitinkamų ataskaitų, kurios leistų tvarkingiau ir suprantamiau polemizuoti.

Sakė, kad bus progresiniai mokesčiai, o dabar niekam tikusi darbo grupė sako, kad progresinių mokesčių nebus.

Norėčiau paneigti viešojoje erdvėje įsivyravusį stereotipą ir paneigti kvailių mistifikuojamus gandus, neva, socialdemokratai su visa valdančiąja koalicine dauguma nesilaiko savo rinkiminių programų [kalbant tik apie socialdemokratus čia yra tiesa] ir priedu mokesčių darbo grupės pasiūlymai kardinaliai skiriasi nuo to, ką socialdemokratai įrašė į savo priešrinkiminius dokumentus. Mokesčių darbo grupė buvo sukurta norint įgyvendinti Vyriausybės programos 2012 – 2016 m. programos nuostatas. Mokesčių darbo grupė nebuvo sukurta norint įgyvendinti būtent Socialdemokratų rinkiminę programą [jeigu būtų šitaip - tai būtų argumentuota ir kartu pasverta bei teisingai apipavidalinta korektiška kritika]. Tuo tarpu Vyriausybės ketverių metų programoje progresinių mokesčių įvedimas nėra akcentuojamas. Yra akcentuojamas tik šiek tiek didesnis grynųjų pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumas, o ne progresinių mokesčių diegimas valstybėje kaip būtent tokių, kai žmogus sumoka atitinkamą procentinę dalį mokesčių ir ta dalis didėja, kai didėja pačios grynosios pajamos. Taigi, pažymiu, kad mokesčių darbo grupės pasiūlymai neprieštarauja visiškai niekam, nes pasiūlymai yra orientuoti ne į atskiros politinės partijos rinkiminę programą, o į visos Vyriausybės ketverių metų programos užsibrėžtus tikslus. Klausimas, kodėl socialdemokratai nesilaiko savo partijos pagrindinio dokumento, kuriuo atėjo tarnauti liaudžiai yra opus, svarbus ir reikalaujantis plačios diskusijos, tačiau šis komentaras ne apie tai. Jeigu trokštate progresinių mokesčių [kurie niekada nebuvo geras kelias Lietuvos valstybei jau vien dėl viešai deklaruojamų vidutinių pajamų išmokėjimo vienam Lietuvos gyventojui duomenų, kurie pateikti finansų ministerijos tinklalapyje, kitaip sakant, progresinio apmokestinimo įvedimas yra neįmanomas dėl gaunamų pajamų dydžio], kuriuos jums per rudens pliuralistinius ir politinio popso kupinus debatus prižadėjo atitinkama partija. Siūlau partiją ir kaltinti, o ne darbo grupę ir ten dirbančius ekspertus.

Vyriausybės programoje rašoma: „Įvertinę mokestinių lengvatų socialinį ir ekonominį tikslingumą ir galimas kitas šių tikslų siekimo alternatyvas, taikysime lengvatinį PVM tarifą [<...>] turizmo veikloje naudojamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms.” O mokesčių darbo grupė nutaria, kad PVM lengvatų būtent viešbučių paslaugoms taikyti nereikia. Kas ten dirbo per debilai?

Tipiškas ir norimas informacijos dreifavimas pagal save. Mokesčių darbo grupė, pasinaudodama finansų ministerijos išvada nustatė, kad 5 procentais sumažintas PVM tarifas viešbučiams pirmaisiais metais į biudžetą atneštų neigiamą 20 mln. litų pokytį. Šioje vietoje yra ekonominė aklosios zonos grėsmė. Toks viešbučių paslaugų PVM tarifo sumažinimas, norima to ar ne, atneša realų minusą į biudžetą, tačiau tokio apmokestinimo dėka, gali būti aktyviau plėtojamas turizmas, didėti turistų skaičius, žinomumas ir prestižas [BET gali ir nebūti]. Ekonomistai yra ne raganiai. Darbo grupės ekspertai spėja, kad realių šansų, kurie pritrauktų turistus į Lietuvą yra mažai, nes tai kertasi su infrastruktūros stoka – susisiekimo, valstybės įvaizdžio, reklamos. Taip pat, mokesčių darbo grupė, atsižvelgdama į užsienio turistų skaičių [2012 m. tai sudarė 12 proc.] ir įvertindama PVM tarifo mažinimą bei iš to sekantį padarinį valstybiniam biudžetui nesiūlo Vyriausybei PVM lengvatų viešbučių paslaugoms netaikyti, o siūlo pratęsti skaičiavimus ir geriau įvertinti padėtį per antrąjį darbo grupės etapą.

Prietrankos iš darbo grupės nustatė, kad reikia mažinti PVM lengvatas centriniam šildymui –  jau ir taip žmonės visi skursta, badauja, nesugeba pragyventi, o čia dar nekompensuos nieko.

Noriu pažymėti, kad bet kokio masto ir bet kokiam objektui paskirta kompensacija problemos nesprendžia. Iliustruojant – jeigu Lietuva gabena geriamąjį vandenį į trečiąsias šalis ir tas vanduo ten yra suvartojamas, tai Lietuva teikia trumpalaikę pagalbą, tačiau nesprendžia jokios problemos. Tai, kad Lietuva nusiunčia vandens, nereiškia, kad trečiojoje šalyje geriamojo vandens problema dabar bus išspręsta.

Pateikiu tai, ką darbo grupė norėjo pasakyti šiuo pasiūlymu žmonių kalba: yra užfiksuota, jog šia lengvata, skirta centrinio šildymo kompensacijai gauti, naudojasi ir dideles ar labai dideles pajamas gaunantys žmonės [kadangi darbo grupės tikslas yra vystyti ir vykdyti socialinio teisingumo politiką ir mažinti socialinę atskirtį, tai šitokios lengvatos palikimas tą socialinę atskirtį tik didintų]. Darbo grupė pasiūlė naikinti šią lengvatą, tačiau turint omeny tai, jog ateityje yra būtina rasti kitus kelius, kaip socialiai remtiniems žmonėms kompensuoti tą netikrąjį nuostolį ir užtikrinti socialinę lygybę.

O jeigu Lietuvoje dar yra žmonių, kurie badauja, tai aš iš jų juokiuosi ir linkiu jiems numirti, nes jie yra tokie buki kaip Monika Šalčiūtė, jog nežino apie maisto davinius socialiai remtiniems asmenims.

Mokesčių darbo grupė yra tipinis Butkevičiaus pavyzdys – nedaro realių darbų, nesprendžia svarbių problemų, o užsiima nerimtais ir nesvarbiais problemų nagrinėjimo reikalais. Pavyzdžiui, naikinti gyventojų ir pajamų mokesčio 2 proc., pervedamų asmenims, turintiems teisę gauti ir paramą ir 1 proc. – politinėms partijoms.

Dėl Premjero A. Butkevičiaus nesiginčiju. Manau, kad tai, jog ponas Algirdas Butkevičius buvo paskirtas Lietuvos Ministru Pirmininku yra blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvos valstybei per visą jos istoriją, neskaitant karų, okupacijos ir trėmimų.

Tačiau darbo grupės ataskaitos kompiliacijose nemačiau nė vieno nesvarbaus aptariamo aspekto. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio bei Labdaros ir paramos įstatymus 2 procentų skyrimas atitinkamiems subjektams yra galimas ir tai, darbo grupės nuomone, buvo sukurta skatinant minimalų pilietiškumo jausmą.

Problema yra tame, kad šio skyrimo administravimas valstybei kainuoja brangiau, nei iš to paties skyrimo apskritai yra gaunama tiek socialinės tiek finansinės naudos [Valstybinė mokesčių inspekcija privalo apdoroti milžiniškus kiekius prašymų, juos konfigūruoti, padaryti pavedimus paskirtų lėšų gavėjams]. Taigi, jeigu kam nors atrodo, jog atitinkamų GPM skyrimų ir dedikavimų dalis, kaip ir nustatyta – yra tik nereikalingos išlaidos iš biudžeto, o jūs teigiate, kad šitoks darbo grupės sprendimas yra „nerimtas ir nesvarbus”, tai turiu jums liūdnų naujienų – esate kvailys ir linkiu atsibusti iš letargo miego.

Galų gale, reikėtų pabrėžti, jog lietuviai yra tokia tauta, kuri nuosprendžius daro labai greitai, labai neatsakingai ir kas baisiausia, kad po nuosprendžių atsiradę neigiami padariniai yra maskuojami tuo, kad kalta aplinka.

Sugrįžus prie temos būtina pasakyti, kad prieš smerkdami prietrankas iš darbo grupės, pasigilintumėte, kokius sprendimus ir pasiūlymus tos prietrankos pateikė. Ir nepasikliautumėte DELFI nuomonių ringo ar politiko akimis sekcijose rašančių žmonių komentarais, nes ten daugiausiai žmonės rašo ne ką mato, o ką jiems nurodo matyti.

Šaltinis.

 

Ką pasakė Prezidentė?

Praėjus dvejų valandų laikotarpiui nuo Prezidentės birželio 11 dieną paskelbto metinio pranešimo, viešoji erdvė nusidažė komentarais ir atsiliepimais. Visų baisiausia tai, kad komentavo ne politologai ar politikos mokslų analitikai, o gerai žinomi žurnalistai, publicistai, viešosios nuomonės formuotojai bei tiesą iškraipyti mėgstantys ir už tai honorarus gaunantys partiniai politikos apžvalgininkai. Komentavo ir nusikomentavo, – antai Romerio profesorius A. Kulakauskas spaudai sugebėjo pakomentuoti štai taip: „Tikrai įspūdinga kalba. Įspūdingesnė už ankstesnius metinius pranešimus. Galima suprasti, kad gerai vadovaujama. Vyriausybė, aišku, šiek tiek trypčioja, bet, panašu, neišsuks iš teisingo kelio, nes neleis ta pati prezidentė.”

Apie pranešimą daug sakyta ir pasakyta, tačiau dar daugiau – nepasakyta.

Kaip ten bebūtų, panašu, kad vienintelis nesupratęs, ką, kalbant apie kritikos strėles dabartiniam ministrų kabinetui, norėjo pasakyti Prezidentė D. Grybauskaitė, liko Premjeras A. Butkevičius. Tačiau čia nieko keisto, nes Vyriausybės vadovas, prisiminus pateiktas mokesčių sistemos gaires, netiesiogiai drėbtelėjo, jog kartais socialdemokratai išjungia „matematinę logiką”. Opozicijai išsireikalavus paaiškini, tai kur tie lauktieji progresiniai mokesčiai, raudonosios rožės vadas atsakė, kad atlyginimą iki 3000 LT gauna 90 procentų visos šalies žmonių, todėl progresyvumo taikyti jam neleidžia ta pati odiozinė matematinė logika. Tuo aiškiai iškeldamas politinio nuvertėjimo implikacijas, jog prieš rinkimus jie šia logika nesivadovavo, nes debatuose užspringdami šaukė, kad progresinių mokesčių diegimas iškovos socialinės lygybės garantą ir dainelė kiekvienam pagal poreikius taps ne butaforija, o didžia realybe.

Dabar, išgirdus pranešimą ir įvertinus Premjero reakciją dėl darbo grupių diskreditavimo, galėtume teigti, kad A. Butkevičius šį kartą išjungė ne matematinę logiką, o vieną jutimo organų – klausą. Viliuosi, kad formuojant energetikos politiką neišjungsite sveiko proto ir neparduosite SGD terminalo į metalo laužą.

Noriu pažymėti, kad ši metinė ataskaita yra drąsiausia D. Grybauskaitės viešai išreikšta nuomonė per visą jos politikavimo karjerą. Drąsos tvanas gali sukelti trejas spekuliacijas – arba Prezidentės prezidentavimo pradžioje minėtos oligarchinės struktūros skaidrios teisminės valdžios dėka yra eliminuotos ir tiesioginis politinis, energetinis bei ekonominis spaudimas iš kaimynių šalių gerokai sumažėjo bei nereikia niekam atsiskaitynėti, arba atvira ir ekstraordinarinė drąsos injekcija į visuomenę yra labai aukšto lygio subjektyvios viešosios politikos skleidimo instrumentas, norint sukelti rinkėjų pasitenkinimą, turint omeny, kad prireikus, Prezidentė yra pajėgi sukelti visus ant kojų ir padaryti savaip, arba politinės drąsos koziris, kuriuo tarptautinėje erdvėje galima švaistytis ateinančius pusę metų ne tik Prezidentei, išlieka pirmininkavimas ES tarybai – nes nuo liepos mėnesio muziką užsakinėja Lietuva. O kas užsakinėja muziką…

Norėčiau paminėti keletą esminių punktų, kuriuos iki galo padėjo užtvirtinti metinis pranešimas:

• Prezidentė dalyvaus ateinančiuose Prezidento rinkimuose ir nors puikiai žinodama Briuselio koridorius, ten vykti ir tapti ES Prezidente nesiryš. Europos sąjungos transnacionalinės politikos rėmuose Europos Parlamentas yra traktuojamas kaip nacionalinių politikų kapinynas, kurie arba atvažiuoja pailsėti, arba nacionalinės politikos erdvėje susiklosčius nepalankioms situacijoms atsisėsti į EP ir laukti ateinančių rinkimų savo šalyje. Juk jeigu ten taip smagu ir šilta, kodėl Europos parlamentarai, gavę vietas savo valstybės ministrų kabinete nė nedvejodami išvyksta vykdyti aktyvios politikos į savo šalį? Europos Parlamentas yra suoliukas, kur galima atsikvėpti. Dalia Grybauskaitė dar nepavargo.

• Prezidentė ir toliau remia politinę dešinę [nors alergiją partijoms ir turi didelę]. Tai demonstruoja aktyvi  ir gausi kritika dabartiniams valdantiesiems.

• Prezidentės prioritetu išlieka teisminės valdžios skaidrumo užtikrinimas ir tos pačios teisminės bazės stabilizavimas, atsižvelgiant į teisėjų nuveiktus darbus. Tai rodo ir tokia smulki detalė, kaip teisėjų atleidimas už teisėjo vardo pažeminimą. Per visus nepriklausomybės metus už vardo pažeminimą atleista 14 teisėjų, per šią Prezidentės kadenciją – 13. [Pakelta teisėjų profesionalumo ir etikos kartelė, įdiegtos naujovės objektyvesniam bylų skirstymui ir spartesniam jų nagrinėjimui. Į teismų sistemą per ketverius metus atėjo kone šimtas naujų žmonių, pasikeitė 35 įvairaus lygio teismų vadovai. Sujungus mažus teismus gerėja jų administravimas. Teismų reforma jau duoda rezultatų - bylos nagrinėjamos greičiau, civilinės netgi greičiausiai Europoje. Tačiau dar būtina rasti priemones teisminių procesų vilkinimui pažaboti. Kai kurie politikai dar vis bando teisėjus, prokurorus ar Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrėjus „pakonsultuoti" ar pagąsdinti įvairiomis komisijomis. Tačiau šalies teisėsauga išdrįso būti nepriklausoma nuo politikų ir tai yra didžiausias pačių pareigūnų pasiekimas.]

• Prezidentės buferinėje dialogų su kitų šalių vadovais zonoje vietos jau nebeturi V. Putinas, o, galimas, bet abejotinas Rytų partnerystės asociacijos nepasirašymas Vilniuje – atneš tokią pat bendradarbiavimo stagnaciją ir su Ukraina [„Dėl geografinės padėties ir dydžio buvome ir esame Rytų ir Vakarų interesų zonoje, todėl už galimybę patiems kurti savo valstybę turime kovoti nuolat; Šį rudenį Vilniuje vyksiantis Rytų partnerystės šalių susitikimas gali atverti ir kokybiškai naują Europos Sąjungos kaimyninio bendradarbiavimo etapą. Rytinių partnerių asociacija su Europa sustiprintų šių šalių demokratizacijos procesą, o Lietuvos žmonėms užtikrintų saugesnį gyvenimą ir ekonomikos augimo galimybes.].

•  Prezidentės kritika vidaus politikos klausimais buvo dedikuota tik valdančiosios koalicijos nariams. Kritika, atsižvelgiant į Seimo puslapyje pateiktus įstatymų projektus [prokrastinacijos procesą - kai vietoje esmingų klausimų, kaip pvz, energetikos ateitis, mokesčių sistemos komutacija, kelių infrastruktūros optimizacija yra nagrinėjamos tokios pseudo problemos kaip abortų draudimas ar juvenalinės justicijos tematika] darbą komitetuose ir tai, kad Parlamentas dirba tik pusdienį, nes įstatymų projektų valdantieji tiesiog negeba paruošti, yra labai silpna [Lietuvos žmonės gali daug. Tačiau mūsų pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai. Neatidėliotinos svarbos klausimams turi rastis greiti sprendimai. Politinės valios stoka, sudėtingas sprendimų priėmimo mechanizmas, negebėjimas operatyviai reaguoti, laiko gaišimas darbo grupėse - gali būti labai nuostolingi ir net pragaištingi valstybei.]

• Prezidentė aiškiai pasakė, ką mano apie slaptus atitinkamų koncernų vizitus į Lietuvą, juodraštiniame variante teiktus memorandumus ir tų pačių memorandumų galimas implikacijos valstybės energetinio saugumo užtikrinimui. Tokia pozicija gerbtina kaip laisvos ir nepriklausomos valstybės vadovo opinija, tačiau nesuprantamas Prezidentės pasyvus elgesys jau minėtų veiksmų įkarštyje. [Tai nėra paprasta. Kol mes nesutardami ir neapsispręsdami blaškomės, kurdami jau septintą Nacionalinę energetikos strategiją, už mus sprendžia slapti „Rosatom" vizitai, paslaptingi „Gazprom" memorandumai ir pseudožaliųjų kuriami filmukai.]

• Prezidentė, pristigdama drąsos įvardinti konkrečius asmenis ar konkrečias politines partijas, išdėstė savo nuomonę apie Lenkų rinkimų akciją ir jos vykdomą konkrečią švietimo politiką bei akivaizdų spaudimą ministrui D. Pavalkiui [Kaip valdančiosios koalicijos politinių susitarimų įkaite jau tampa lietuvių kalba. Kontraversiškas lietuvių kalbos egzaminas perauga ir į kitus šalį skaldančius reikalavimus. O tuo pat metu už Lietuvos sienų uždarinėjamos lietuviškos mokyklos.]

• Tačiau pranešimo vinis ir aukščiausio lygio ironijos pokyliu tapo frazės, aš sakyčiau, dedikuotos ponui Darbo partijos (leiboristai) nebe pirmininkui V. Uspaskichui [Šalyje vis dar galima „nusipirkti infarktą", bet darosi vis sunkiau „nusipirkti" teisėją. Ir tik todėl, kad patys teisėjai nenori būti perkami.]

Reikėtų pažymėti, jog pačio pranešimo turinyje turėtų būti mažiau emocijų ir frazių, keliančių savotiškus jausmus kiekvienam. Tačiau jeigu šis pranešimas [bent kažkuria nors dalimi] buvo orientuotas kaip dar neprasidėjusios Prezidento rinkiminės kampanijos instrumentas, tokiu atveju – kalba tiesiog ideali.

Vienintelis klausimas, kurį galėtume kelti išanalizavę metinę ataskaitą, yra šis – kur kalbos apie ES bendrijos valiutą – eurą? Tai gali sukelti labai daug klausimų tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Ar tai neverta paminėjimo? Ar Vyriausybės strategijoje euras tapo tik detale? Ar stojimas į ES ir įsipareigojimas įsivesti bendrą valiutą Lietuvos valdžiai yra niekis? O galbūt euro instaliacija tokia paprasta, kad net neverta apie tai kalbėti? Jei šalies vadovė būtų paminėjusi euro svarbą, šie klausimai keliami nebūtų. Tai yra didžiausia ataskaitos klaida.

Skirtingai nei opozicijos lyderis A. Kubilius, netraktuočiau šio pranešimo kaip geriausios D. Grybauskaitės ataskaitos apskritai. Kaip ir minėjau – tai yra drąsiausiai išreikšta Prezidentės pozicija, galbūt, net per visą Lietuvos nepriklausomybės vadovų istoriją.

Beje, Ministrui pirmininkui A. Butkevičiui, prasidėjus pirmininkavimo ES sezonui siūlau susijungti viską, ką tik turi išjungęs – ir matematinę logiką ir sveiką protą ir produktyvaus šalies atstovavimo programas, ir anglų kalbos tarties gebėjimą [per verslo konferenciją su Čekija, kalbant Premjerui visa salė raudonavo].

 

Priduriamoji žurnalistika arba ir teismo salėje mada svarbi.

Pastarosiomis dienomis susidūriau su labai keista, socialiai iškrypusia ir įdomia studentų/moksleivių logika [šios logikos srovės atitinkamu savo laiku ir seniau perpildydavo ir užpildydavo visą blaivų protą, tačiau šiuo metu jau pradėjo lietis ir iš savęs gebėjimo realizuoti rėmų ir viskas atrodo taip apgailėtina ir persunkta, kaip V. Juknaitės kūrinyje „Stiklo šalis" dominuojanti mėlyna spalva]. O logika tokia: atėjo sesija [ar brandos egzaminai], tai pasigirsiu, kad mokausi. Nes tai garantuoja mano gebėjimą save pateikti kaip visuomeninį [ir gink Dieve niekuo neišsiskirianti, nes jeigu išsiskiri - esi niekam tikusi ir tiesiog sociumo užmiršta išgama ir padugnė] individą, prisitaikantį prie sistemos ir tokia savireklama socialiniame tinkle automatiškai mane daro progresyvesnį, gabesnį ir protingesnį, nes knygos, prie kurių nusifotografuoju [ar skaitau - kitas klausimas] suteikia savimeilės jausmą ir be perstojo formuoja kito požiūri į mane, kaip į dėmesio trokštantį primatą, nes aš jau seniai nustojau gyventi pagal savas vertybes ir įsitikinimus [o jeigu kas nors išdrįs man tai priminti - vadinasi, neseka manęs socialinėje erdvėje, o jeigu neseka - kvailys, nes neprisitaiko prie generalinės mados ir vėl dainelė iš pradžių].

Nenoriu nuo pseudo hegemonų mados atsilikti ir aš [gal nesifotografuosiu, prašau manimi patikėti] – pranešu, kad aš skaitau straipsnius spaudoje! Ką tik pajutau aukščiausiąją satisfakciją beribiu rėžimu – intelektualinė galia išaugo tris kartus.

Štai vieną skaičiau visai neseniai. Nežinodamas šaltinio ir autorių sakyčiau, kad tekstas toks kriminalistinis esė su epitetų ataka, drastiška įvykių fiksacija, tačiau tų pačių įvykių nagrinėjimu savaip, kurio autorius – dešimtokas, M. Petruškevičiaus giminaitis, laikantis pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo egzaminą.

Bet nieko panašaus. Tai yra rimtas, antrojo laipsnio svarbos, neeilinių situacijų aiškinimo straipsnis spaudoje – balsas.lt žinių portale. Pažiūrėkime į šitą išduriamojo arba priduriamojo stiliaus žurnalistikos liapsusą iš arčiau. Įžanginis sakinys, atrodo, normalus:

Bendramokslę 17-os metų Nedą R. itin žiauriai nužudžiusioms ir ją dalimis supjausčiusioms Viktorijai Vaitiekaitytei ir Viktorijai Lietuvninkaitei pagaliau paskelbtas nuosprendis.

Tada prasideda mados inspektoriaus tiriamoji analizė:

Nežinia, dėl to, kad nuosprendis – šventė, ar kad iš artimųjų vėl gavo siuntinius su naujais drabužiais, tačiau atpildo dieną abi teisiamosios atėjo pasipuošusios naujais, ankstesniuose posėdžiuose dar nevilkėtais drabužiais. Žmogžudystės iniciatorė V. Vaitiekaitytė (20 m.) prie jos pamėgtų juodų džinsų prisiderino languotus marškinius ir apsiavė naujais kokybiškais odiniais bateliais. V. Lietuvninkaitė (19 m.) įsispraudė į naujutėlaičius džinsus su madingu lopu, apsivilko žydrą bliuzelę ir kaklą apsimuturiavo mėlyna skara.

O sakykite, žurnaliste, tie odiniai bateliai blizgėjo saulės šviesoje? Gal matėte prekės ženklą? Guccis gal? O tie marškiniai labai tiko? Su ilga apykakle buvo ar su trumpa? Man, kaip Lietuvos piliečiui, labai svarbu žinoti, ką vilki lietuvaitės – psichinės ligonės, gabalais dorojančios žmones. Sakykite, ta mėlyna skara nekaltai ir nerūpestinga užgožė kaltinamosios skaistų veidelį? Gal teisėjas į tai atsižvelgė ir numojas ranka į teisminės valdžios nutartį skyrė ne tokią griežtą bausmę?

Tik juodai dažytis plaukų žudikėms Tardymo izoliatoriuje, matyt, praėjo noras, tad žmogžudystės metu juodai lyg pragaro smala plaukus nusidažiusios Viktorijos šiuo metu atgavusios natūralią plaukų spalvą.

Pone žurnaliste, prisipažinsiu, turiu didelių problemų su žilais plaukais. Kur galėčiau gauti „pragaro smalos” spalvos dažų? Čia kokio juodumo? Kaip Gėtės Mefistofelio plaukai, taip? Iš tiesų, kaip įdomu, plaukų spalva Vikos ta pati, taip? Kažkaip keista, nemanote, kad ji naudojo nekokybiškus dažus, kaip taip greitai galėjo nusiplauti tie dažai? O kokia žudikės natūrali plaukų spalva? Patartumėte jai dažyti ir toliau, ar laikyti kaip yra? Gal geriau į kirpyklą užsirašyti?

Gi V. Vaitiekaitytė akivaizdžiai tikėjosi, kad atsipirks kokių 15 metų ar gal net dar trumpesne nelaisvės bausme, todėl išgirdusi verdiktą liūdnai atsiduso, o po kelių sekundžių dar papurtė galvą. Netrukus jos akyse pasirodė ašaros, kurias kalinė kelis kartus nusišluostė ranka. Teismo metu nuoširdžiai neatgailavusi V. Vaitiekaitytė, matyt, suskaičiavo, kiek turės metų, kai atgaus laisvę ir ėmė gailėti savęs, nes jos rankos pradėjo smarkiai tirtėti.

Koks netikėtas likimo vingis ir kaip netikėtai pasikeičia siužetinės linijos kryptis. Tikrai galiu pasakyti, kad Jūs, žurnaliste, esate tikras savo srities profesionalas. Sugebate įlįsti į kaltinamųjų galvas ir ten padaryti apklausą. Kaip manote, o dėl kokių priežasčių galėjo dar papurtyti galvą? Gal kalėjime vanduo nekokybiškas? Gal neišvalytas ir dėl to niežti galvos odą? O gal musė skraidė aplinkui? Na, vienaip ar kitaip, Jūs čia profesionalas…

.V. Lietuvninkaitė nuosprendį išklausė neparodydama emocijų, nors iš šalies buvo matyti, kad jos viduje kunkuliuoja stiprus stresas bei kažkokios liūdnos emocijos.

Tai sakote, kad stresas konkuliavo, ar ne? O kaip konkrečiai jis tai darė? Tiesioginiu būdu? Kai pradėjo konkuliuoti ir užvirė, tai iš kaltinamosios ausų pradėjo rūkti dūmai, kaip kad užverda virdulys ar ne? O sakykite, žurnaliste, turbūt pastebimai matėsi žudikių viduje „kažkokios liūdnos emocijos”, ar ne? O jūs baigėte kažkokius rentgeno stebėsenos kursus? O kaip emocijoje, kaip tokioje, kuri individo fiziologijoje reiškiasi per išorinę aplinką, Jūs įmatėte liūdnumą? Man tiesiog įdomu, nes Jūs tai profesionalas…

Tiesa, dabar pradėjau samprotauti iš naujo – po tokių kūrinių, mano intelektas tikrai pakilo. Tokių kūrinių turinys priverčia po lapais slėptis ir F. Dostojevskį, ir S. Žižeką, ir A. Baranauską.

Mūsų spaudoje profesionalų tikrai netrūksta. Labai tikiuosi, kad situacija nesikeis, gyvenimas ir toliau bus toks linksmas, o viduje stresas nekonkuliuos ir kažkokios liūdnos emocijos nesireikš.

P.S. Teorijoje tokio žurnalistinio fenomeno [priduriamoji žurnalistika] nėra, aš čia sugalvojau.

 

Eurovizijos projektas politiniame kontekste.

Mano eurovizijos stebėjimas apsiriboja labai siauromis stotelėmis. Praktiškai tariant, visai be stotelių. Konkursui pasibaigus įsijungiu vienintelę dainą – nugalėtojų, kad aiškiai identifikuočiau, kokiu keliu važiuoja postmaterialių vertybių traukinys, jo principai, produktai ir pateikties būdai. Panašu, kad paskutinius penkerius metus traukinys ne tik stovi vietoje, bet dar kažkas su pjūklu pjausto traukinio vagonus ir pardavinėja į metalą

Tačiau tai mano požiūris. Ir aš neteigiu kaip dauguma kosmopolitais save laikančių individų [kurie, šiaip jau pagal braižą atstoja anarchistinius modelius, tačiau kosmopolitizmas gražiau skamba ir rodo didesnį intelektą, tačiau čia galime praleisti], kurie mano, kad pasaulis – tai visų tėvynė, čia visi laukiami ir dėl muzikos skonio niekas nesiginčija. Aš irgi nesiginčiju, aš tiesiog pasakau – kad Eurovizija tampa labai galingu politiniu įrankiu tarptautinės bendruomenės skaldymui ir kuo toliau – tuo ten muzikos mažiau – ne tikrąją to žodžio prasme. Nes klasikai dar paklaustų, ką tu laikai muzika. Ar muzika yra kai dainininkas su mažai drabužių, bet su daug blizgučių?

Norėčiau pažymėti ir paraginti jus pastebėti, jog pavasario pabaigoje visame Europos kontinente yra jaučiama labai nepalanki aplinka ir labai įtempti tarptautiniai santykiai tarp daugumos Europos šalių. Aš žinoma nekalbu apie kiekvienais metais kylančius vidinius ir išorinius, nacionalinius ir internacionalinius interesų konfliktus bei kolizijas dėl dainų [šį žodį euroviziniame kontekste reikėtų dar kartą perfiltruoti ir išsiaiškinti ar jis tinka, tačiau ir čia praleiskime] plagijavimo. Čia jau tokia mada. Ir kalba dažniausiai tie patys. Panašiai kaip iš parduotuvės jūs skubate kuo greičiau namo, tačiau prie kasos prasideda apsimestinė popierinių gėlių tipo artikuliacija: „Laba diena, ar nuolaidų kortelė bus? – Ne, nebus. -O gal norėtumėte įsigyti? -Ne, nenorėčiau. -Bet žinokite labai nebrangiai, užpildysite anketą ir viskas. -Ne, ačiū -Bet jūs čia taip dažnai perkate, gal tikrai jums derėtų ją įsigyti? -Ne, nederėtų. -Ar jūs tikras? Su šia kortelė jūs gausite daug akcijų prekėms. -Gal aš galiu susimokėti už pieną 2,30LT ir eiti namo? -Tai aš tik paklausiau…”

Štai po šių metų eurovizijos projekto pasekmių visai kitoje šviesoje tarptautinėje arenoje nušvito Rusijos Federacija, kuri iš galingiausios Rytų meškos virto nuskriaustuoju neregiu ir nebyliu. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas nori ištirti, kodėl jo šalis, eurovizijos finalo metu, Rusijai neskyrė nė vieno balo. Azerbaidžano nacionalinis transliuotojas pažymi, jog galimi balsavimo pažeidimai. Pasak prezidento I. Alijevo, Rusija turėjo gauti 10 balų, todėl yra būtina ištirti ar šioje vietoje nesislepia juodosios interesų grupės, siekiančios, kad Azerbaidžano santykiai su Rusija pašlytų. Turint omenyje tai, kad santykiai energetiniame sektoriuje tarp šių šalių yra daugiau, nei blogi.

Kad šioje vietoje yra pradėtas tyrimas atsižvelgiant į tai, kad galimai buvo užfiksuoti balsavimo pažeidimai – viskas logiška ir paaiškinama. Skaidrumas yra prioritetas. Tačiau didžiausius juokus sukelia, kad jau nuo seno daugumos kritikuojamas tarptautinis projektas gali turėti įtakos tokiai svarbiai politikos krypčiai kaip energetikos politika. Tuščiai šaržuojant atrodo tikrai neprastai: neskyrėte balų – užsukame dujas. Tokia retorsinė politika. Skyrėte kelis balus – gal keliems mėnesiams elektrą ir įjungsime. Skyrėte maksimumą – galite prisijungti prie mūsų federacijos nemokamai.

Šaržai šaržais, tačiau jeigu būtų mano valia – naikinčiau tokius projektus ir kuo greičiau, kad niekas nebedrumstų geopolitinių vandenų ir dabartiniame tarptautinių santykių avangarde būtų matomas draugiškas ir strategiškai optimalus įvairių veiksmų vykdymas.

Tačiau taip niekada nebus, nes postmodernizmo iškrypimas senai pasėtas, išbrauktas iš ligų sąrašo ir neapkalbamas, nes iškrypėlių dauguma, o apie daugumą – arba gerai arba nieko.

 

Pirmieji metai: Mykolo Romerio universitetas, jo paslaugos ir simuliakrai.

Charta non erubescit

Jeigu atvirai, šis subjektyvus komentaras turėjo pasirodyti po pirmojo semestro. Bet nepasirodė. Gulėjo stalčiuje – juodraščio variante ir laukė dienos šviesos. Nepasirodė dėl labai paprastos priežasties – lyginamosios vertės pabrėžtumo ir papildomų faktų plėtotės.

Komentare pabandysiu pateikti logika nepagrįstus, socialiai nepriderintus ir silpnomis bei dialektika nesutvirtintomis konstrukcijomis iš viešosios opinijos garsiakalbių neatsargiai išrėktus ir tuo pačiu dėl neaiškių priežasčių visos visuomenės pozityviai vertinamus pareiškimus apie Mykolo Romerio universitetą. Nes apie šį universitetą sklandantys mitai jau kelia alergiją [panašiai kaip D. Grybauskaitei politinės partijos]. Taip pat pabandysiu išaiškinti, kas per būtybės ten dirba, kas per padarai yra studentai ir kodėl šis universitetas, nors ir būdamas vienoje iš aukščiausių pozicijų nacionaliniu šalies lygmeniu yra demonizuojamas. Noriu pažymėti, kad bendrų vardiklių tikrai neieškosiu, balasto nenumesiu ir priemonių spręsti problemoms [kurios veiktų tik kaip vaizdo terpė arba kaip įsivaizduojamas vaizdinis konstruktas atitinkamoms visuomeninėms grupėms, kurios šias problemas ir sukelia (nes juk realiai problemos nėra), tiesa, šių grupių atstovai šiame universitete net nestudijuoja ir galimas daiktas, kad nežino ir šio universiteto adreso, tačiau susitaikykite - šiame komentare logikos bus labai mažai. Ne todėl, kad autorius jos stokoja, o todėl, kad susidariusios aplinkybės ir subjektyviai konstruktyvus padėties vertinimas žvelgiant panoraminiu vaizdu, eliminuoja bet kokią realią galimybę ja pasinaudoti] tikrai nepateiksiu, nes šis komentaras nesirems jokiais šaltiniais, jokia papildoma literatūra, jame nebus nei sintezės, nei analizės, nei atlikto preciziško tyrimo su N kintamųjų priešakyje.

Visa informacija, kuri bus pateikta šiame komentare yra subjektyvi autoriaus nuomonė ir subjektyvus vertinimas žvelgiant iš pašonės. Noriu replikuoti, kad jeigu atsiras įvairaus tipo dvasios ubagų, kurie bandys atpainioti gordijaus mazgus ir sugalvos kreiptis į LŽLEK ar į kokią kitą instituciją, kuri savo reglamentuose nepalaiko jokių santykių su viešosios nuomonės pateiktimis tinklaraščiuose [tačiau pasiryžta vistiek tai vertinti], tai noriu priminti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio pirmas punktas man leidžia turėti savus įsitikinimus, o Visuomenės informavimo įstatymo II skyriaus informacijos laisvės ir jos apsaugos 5 straipsnio pirmos dalies pirmas punktas man leidžia tą informaciją skelbti visuomenės informavimo priemonėse, taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnis man leidžia kritikuoti [kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą].

Komentarą dalinčiau į dvi dalis – pirmoje dalyje nuomonę pateikiau šiek tiek plačiau, apimdamas įvairaus plauko žmonių stereotipus kalbant apie universitetą, o kitame – savo paties pastebėjimus apie viduje vykstančius procesus.

Šio komentaro tikslas yra labai paprastas. Padėti ponams būsimiems pirmakursiams įvertinti situaciją. Nes kai universitetą rinkausi aš, neradau jokios realiai naudingos ir alternatyviai pasirenkamos informacijos, kuri formalizuotų arba, marksiškai tariant, abstrahuotų mano pasirinkimą, kaip tik svetainėje pateiktą demagogiją, kokie mes faini [nes mūsų tinklalapis lankomiausias iš visų Baltijos šalių universitetų tinklalapių], kokie mes bendraujantys [nes mes vykdome Erasmus programą, kurią beje vykdo ir visa likęs Senasis žemynas], kokie  aukšti mūsų strateginiai tikslai [kurie tiktų bet kokiai populiarumo siekiančiai įstaigai], kokie pas mus faini dėstytojai [aukščiausiųjų teismų darbuotojai ir ministerijų apaštalai]. Skaičiau ir komentarus internete, kurie diametraliai skyrėsi nuo universiteto pozicionavimo svetainėje, – diplomų fabrikas, bedarbių profesijos rengimas ir pan. Tai aš labai tikiuosi, kad žmonės, kurie svarsto apie studijas šiame universitete šį komentarą perskaitys. Pritarsite jam ar ne – jūsų reikalas ir man jūsų nuomonė visiškai neįdomi [aš nesu iš tų Millio liberaliųjų genčių fanatikų, kurie teigia, jog reikia gerbti kiekvieno nuomonę. Jeigu jūs man neįdomus - aš jūsų negerbiu, o kadangi viešojoje erdvėje mes negalime susipažinti ir įvertinti, ar jūs man būtumėte įdomus ar ne (dabar per viešąją erdvę galima užsiiminėti ir seksu, bet aš mėgstu senąją politiką) - mano pozicija išlieka nepakitusi]. O kur slėpėsi argumentuota ir pavyzdžiais grįsta informacija, koks šis universitetas yra iš vidaus, be makiažo ir be blizgučių? Istorija ir įstatai yra du apvalūs nuliai. Paskaitykite LR Konstituciją. Argi nenorėtumėte gyventi tokioje valstybėje? O kokioje gyvenate? Skaitant polifoninę melodija MRU svetainėje susidaro panašus dviprasmiškas jausmas, kaip stačiokiškajam Šrekui, kuris nieku gyvu nesupranta, kokių velnių reikia trenktis į pilį gelbėti princesę, jeigu jam ir pelkėje yra gerai.

Perspėju, kad tekstas yra ilgas ir reikalaujantis daug laiko supratimui.

Prieš pradėdamas pacituosiu vieną teologinę – išsigalvotą [visa teologija paremta spekuliacija ir išsigalvojimais, aš čia neironizuoju] dogmą, kurią bandė išvesti vienas niekam tikęs mokslų daktaras:

Lėktuve ateistas buvo pasodintas šalia mergaitės. Šis kreipėsi į mergaitę: „gal nori su manim pakalbėti? taip ir skrydis praeis greičiau…” Mergaitė jau buvo bepradedanti skaityt knygą, tačiau sutiko ir paklausė: „o apie ką mes kalbėsim”? Ateistas: „Gal pradėkim nuo to, kad nėra Dievo, nėra nei pragaro, nei rojaus… ir kad gyvenimas po mirties neegzistuoja. Mergaitė sutiko: „tai turėtų būti įdomi tema, tik leiskit pradžioj man paklausti jūsų vieno klausimo: Elnias, Arklys ir Karvė, visi jie valgo vieną maistą – žolę. Elnias tuštinasi mažais rutuliukais, Arklys gumulais, o Karvė plokščiais pyragaičiais… Kaip manot, kodėl taip yra? Šis sutrikęs ir nustebęs tokiu mergaitės intelektu atsakė: „Neįsivaizduoju”. Mergaitė jam atsakė „Ar tu iš tikro jautiesi kompetetingas kalbėt apie tai, kad nėra Dievo, nėra nei pragaro, nei rojaus… ir kad gyvenimas po mirties neegzistuoja… kai tu nežinai nieko net apie šūdą?” Ir tada ji ėmė skaityt savo knygą.

Reikėtų pažymėti, kad aš šūdologijos kurso irgi nesu praėjęs, tačiau jaučiuosi pakankamai kompetentingas įvertinti savo pirmuosius metus universitete, turint omenyje, kad empirinė galia paduoda didesnį impulsą, nei tiesiog plika ir makabriška teorija subordinuodama nesistemiškus įsitikinimus, kurie iliustruoti pateiktoje citatoje.

I.

Universitetas kaip toks.

Istoriografiniais ekskursais tikrai nevarginsiu ir nekalbėsiu, kas pirmą kartą paminėjo žodį „universitetas” [nors šiuo momentu tokio tipo įvairūs rašto darbai tampa labai populiarūs]. Sakykime, kad universitetas yra įstaiga, kuri priglaudžia atitinkamo sociumo atitinkamus atstovus ir padeda jiems kurtis geresnę, perspektyvesnę ir šviesesnę ateitį. Kad ta ateitis šitokiu patosu būtų persmelkta, yra būtina patenkinti atitinkamus kriterijus, užpildyti atitinkamus faktorius ir kreipti dėmesį į bendrąjį interesą. Tas „tolimos ateities gerbūvio kūrimo aparatas” vykdydamas savo veiklą ir teikdamas paslaugą – aukštąjį mokslą kaip tokį, o ne kaip tokį, kuris šiandien yra persisluoksniavęs ir begalę kartų patyręs įvairias ir tik neigiamai veikiančias komutacijas, yra suinteresuotas tą paslaugą siūlyti kuo platesnei auditorijai, išlaikyti tą paslaugą kuo aukštesniame lygyje ir tapti žinomais kuo didesnėje pasaulinėje arenoje taip užtikrinant paslaugos šimtaprocentinį funkcionavimą ir žinomumą. Elementarūs rinkos dėsniai savo pasiekia ir sako, kad paslauga neegzistuotų, jeigu ja niekas nesinaudotų. O norint šią antagonistinę rolę išnaudoti visais pajėgumais, prie jos reikia prileisti visus, kas šios paslaugos nori. Tokią paslaugą teikia Mykolo Romerio universitetas. Legendomis ir mitais apipinta įstaiga dėl savo įtariamos [tačiau niekada argumentais neįrodytos] įtartinos veiklos, pasirodo, yra ne kas kita, o vienintelė ir pirmoji Lietuvos Respublikos viešojo aukštojo mokslo teikimo įstaiga, kuri perprato elementariąją rinką ir paleido viską konvejeriu. O legendos ir mitai čia veikia kaip primityvus konkurencija paremtas variklis, sukurtas tų pačių įstaigų, kurios teikia tas pačias paslaugas, tačiau pasinaudoti panašiu principu nesugeba. Radikalizmu persmelkta Marxo nesimetriško egalitarinio teisingumo samprata – iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius [tikrai ne iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius] šioje vietoje į kontekstą įsipaišo – formalios paslaugos vartojimas naudojantis turimais gebėjimais po kurio laiko tampa poreikiu, kuris arba patenkinamas, arba manoma, kad turėtų būtų patenkinamas, tačiau negailestingoji tiesa parodo, jog pirmoje fazėje gebėjimų buvo per mažai.

Kadangi iš dalies paneigėme tai, ko praktiškai paneigti nereikėjo, nes protingi žmonės vertina argumentus, o kvailiams ir gandai yra argumentai ir šie jų nevertina, o priima kaip dogmą, tai nesustodami galime imtis atitinkamų stereotipų, kurie irgi nepanašūs į argumentus, tačiau juk taip linksma laužyti kvailių stereotipus ir tyčiotis iš jų a priori logikos.

Mykolo Romerio universitetas yra diplomų spaustuvė ir nieko daugiau.

Po šia kažkokia transcedentine fraze slypi universiteto egzistencijos ir vykdomos veiklos motyvacijos esmė, kuri yra visiškai normali. Kaip ir minėjau – universitetas yra įstaiga. Įstaigą išlaikyti kainuoja, o įstaigos viduje išlaikyti stabilią ir permanentiškai vykdomą kuo optimalesnę veiklą kainuoja dar daugiau. Ypač turint omeny, kad MRU yra geriausias Lietuvos aukštųjų mokyklų komercinis projektas. Kitaip sakant, po teiginiu „universitetas yra diplomų spaustuvė” reikėtų matyti ne proletariatui tinkamą negatyvą, o tai, kad universitetas yra suinteresuotas priimti kuo daugiau žmonių, taip vystant tolimesnę savo veiklą, ją tobulinant ir instaliuojant savo infrastruktūrinius plėtotės modelius ir pan. Kadangi universitetas priima visus norinčius [kodėl tai daro - išsiaiškinome], tai ir atsiranda ta diplomų spaustuvė. Nelabai suvokiu, ką tokiu postulavimu norėta pasakyti, – jeigu žmonės baigia bakalaurą, tai jam šio laipsnio nesuteikti? Palaukti dešimt metų? Na, kad netaptume diplomų spaustuve. Ar nepriimti žmonių? Tai juk prieštarauja jau nustatytai elementariai paslaugų teikimo rinkai. Galiu įžvelgti, kad šia šizofrenine fraze norėta pasakyti, kad dėstytojai praleidžia bet kokio tipo mankurtus, kurie patyliukais keliauja iš vieno kurso į kitą, kol pasiekia finalą ir gauna diplomą. Tokiu atveju – problema ne universiteto.

Mykolo Romerio universitetas ruošia bedarbius.

Tai yra ne Mykolo Romerio universiteto problema, o visos Lietuvos valstybės aukštųjų mokyklų problema dėl popieriuose jau senai nubraižytų ir Europos Komisijos garsiai eskaluojamų, tačiau realybėje niekaip nerealizuojamų jaunimo užimtumo programų ir darbo rinkos stagnacijos. Stagnacija pasireiškia ne darbo pasiūlymų trūkumu, o pabaigusių mokslus žmonių kompetencijos stoka. Nes… Galiu pasakyti aiškiai ir nemistifikuodamas: jūs galite nesimokyti ir vistiek gausite diplomą. Galite lipti kaip gyvuliai iš kurso į kursą, pūti kėdėje, žaisti Counter Strike ir juoktis, kaip jūsų žinios, kurių neturite, yra niekam neįdomios. Tik vėlesnės jūsų kompetencijos deifikacijos gali pasirodyti vertos mažiau, nei jūs laikote jas vertas. Kodėl taip yra, rašiau apie diplomų spaustuvę ir suinteresuotumą. Tai dabar prašau man paaiškinkite protokafkišką teorijos modelį: ateina darbintis žmogus į atitinkamą įstaigą, visus keturis metusi owninęs CS serveriuose ir sako, kad jis nori dirbti. Tokio kontingento atstovas yra perprantamas per 2 minutes viešo pokalbio su darbdaviu. Taigi, vis dar manote, kad čia MRU ruošia bedarbius? Tas pats, kas teigti, jog Parlamentas [ne kaip leidžiamoji valdžios įstaiga, kurioje veikia įvairūs žmonės, o kaip pastatas: su sienomis ir langais] yra kaltas dėl to, jog Lietuvos energetikos politika yra totalinėje kryžkelėje. Aš greičiau replikuočiau, jog studentai save pasiruošia kaip bedarbius savo pačių noru. Tačiau po to pasiruošimo seka teiginiai, kuriuose matome ne savęs smerkimą, engimą ir susidariusios padėties analizę, tai grindžiant tokiomis frazėmis kaip „nėra ko norėti, ketverius metus owninau CS serveryje; nėra ko norėti, per ketverius metus perskaičiau viena knygą, kurios pavadinimo neatsimenu”, o seka universiteto, kaip įstaigos, kurios vienintelė užduotis, kaip ir minėjau yra teigti paslaugą, kaltinimas ir pliuralizmo bei Gariūnų artikuliacijos tipo demonizavimas. Nes juk su diplomu jūs turite eiti kiaurai per visas institucijas. Ministerijos turi maldauti, kad tik ateitumėte ten dirbti. Jūs juk su bakalauru – jis didesnis gelbėtojas, nei Nojaus arka. Reikėtų dar kartą pažymėti, kad paslaugos vertė, kurią pasiimate priklauso nuo jūsų. Jeigu ledų pardavėja jums leidžia prisidėti kiek norite ledų, o jūs jų specialiai neprisidedate, tai juk paskui neverkiate, kad dabar negalite atsigaivinti, nes neturite ledų.

Mažai kas žino, kodėl čia atėjo.

Kadangi mano vertinimas ir toliau laviruoja tik ties subjektyvia patirtimi, tai nekalbėsiu apie visą MRU studentų bendruomenę, nes ji tokia plati, kad apie ją kalbėti išeitų kalbėti apie viską ir kartu apie nieką. Kalbėsiu apie savo grupę. Grupėje yra apie 25 žmones. Mano subjektyvia nuomone, žmonių skaičius, kurie žino, kodėl studijuoja politikos mokslus, ko siekia, ir ką veiks prastudijavę yra 4. Ar tai reiškia, kad kiti 21 nebaigs universiteto? Žinoma, kad baigs. Ir nebūtinai su penketais. Čia yra vidinė ir kartu išorinė takoskyra tarp klausimo „kodėl mokaisi?”. Atsakymų spektras yra toks platus kaip A. Butkevičiaus nuomonės keitimo rinkinys: „man svarbu turėti aukštąjį; liepė mamytė; kai pabaigsiu – žinosiu”. O jeigu po tokių frazių studento paklaustumėte, o kodėl tau svarbu turėti tą diplomą [šioje vietoje reikėtų atskirti du kardinaliai skirtingus blokus - aukštojo mokslo diplomą ir aukštąjį išsilavinimą kaip tokį, nes gavus aukštojo mokslo diplomą fanfaromis palydimi posakiai, jog įgijote aukštąjį išsilavinimą yra tik teoriniai ir reikalaujantis labai didelės polemikos su labai ilgais retoriniais klausimais], tai atsakymas būtų elementarus – visi turi. Ir vėl reikėtų atitinkamai identifikuoti mokymosi siekius – tai yra daroma dėl visuomeninės mados šauksmo. Prašom, dar viena postmoderno šaka palydima simuliakrinės visuomenės atspindžiu [apsimestinė veikla]. Galbūt kitose grupėse situacija yra geresnė, bet kadangi nė vieno nepažįstu, tai ir nekomentuosiu. Ir šioje vietoje klausimas labai paprastas: jeigu studentas mokosi todėl, kad mokosi [arba „mokosi"] visi aplinkui, čia yra kaltas universitetas ar studentas? Ar ir vėl paneuropinės tradicijos ir Vakarų jungas?

Universitetas kaltas būti negali, nes mes jau nustatėme, kas jis yra. Jis yra paslaugos teikimo įstaiga. Ar įstaiga gali būti kalta dėl savo paslaugų teikimo? Gali, jeigu paslauga žalinga ir pažeidžia nustatytus įstatymus. Kadangi Mykolo Romerio universitetas dirba ir, atrodo, nežada užsidaryti, galėtume spręsti, kad įstatymu nepažeidinėja. Ir dėl savo paslaugos teikimo pats kaltas nėra. Juolab, kad šis universitetas nėra konspiracinio pobūdžio projektas ir savo veiklą deklaruoja viešai.

Gal tada dar apkaltinkime Maximą, kad ši pardavinėja saldumynus ir dauguma žmonių turi antsvorio? Arba sukritikuokime Audi mašinų gamyklą, kad ši gamina automobilius, kuriais važinėja žmonės ir kuriais jie užsimuša?

Mykolo Romerio universitetas vienos idealistinės patarlės kontekste.

Kaip ir sakė Ž. Fresko, jeigu jūs būtumėte užaugintas amazonės galvažudžių, tai jūs būtumėte amazonės galvažudys ir jums net minties nekiltų, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nežinote, kaip tas kitaip gali atrodyti. Analogas pieštųsi šitaip: jeigu jus augino prostitutės ir alkoholikai, šeimoje matėte tik pilką buitį ir juoduojančias nuorūkas ir jeigu jus pusę amžiaus politiškai prievartavo Rytų kaimynas, tai nenuostabu, kad viskas, kuo gyvenime pasikliaunate yra prietarai, anekdotai, patarlės ir trumpos sentencijos. Ir jums atrodo, kad taip ir turi būti, nes nežinote, kad pas kai kuriuos gali būti ir būna kitaip.

Tokių žmonių grupė labai plati ir itin marginalinė. Apačioje pateiktos patarlės, kuri skirta būtent MRU, autorius yra ISM`o studentas:

„Visokių yra [universitetų], visokių reikia”. Na, ne, nereikia visokių. Nereikia debilų, kvailių, teroristų, žmogžudžių ir ligonių. Visi norėtumėme gyventi pasaulyje, kur nebūtų sergančių, ligotų, seksualiai iškrypusių, protinę negalią turinčių žmonių. Taigi, visokių, kokie yra šioje planetoje, tikrai nereikia. Padaryti, kad visi pasaulyje būtų gražūs, protingi ir sėkmingi yra įmanoma, tačiau tam į pagalbą pasitelkiami būdai yra daugiau nei radikalūs ir daugiau nei barbariški. Kitaip sakant, artimiausioje ateityje to tikrai nebus, o kadangi nebus, tai apie tai ir kalbėti neverta, o ypač kvailomis patarlėmis.

II.

Nes studentai trykšta noru mokytis.

Pavyzdžiai labai subjektyvūs, tačiau labai į temą.

Aš esu rusų literatūros fanas. Trumpai tariant, devynioliktame amžiuje, Rusijoje buvo susidaręs vadinamasis utopinis socializmas, – jis reiškėsi vadinamuoju narodnikų pagrindu. Galėtume sakyti, kad tai buvo atitinkama politinė srovė, kuri greitai buvo užmiršta ir palaidota, nes jos siekiai ir deklaruojami tikslai buvo sunkiai perprantami pilkosios masės atstovų. Kaip ten bebūtų, narodnikų dvasinis tėvas Nykolajus Černyševskis kartą pasakė:

Jūs, ponai, sakote, kad politinė laisvė negali pamaitint alkano žmogaus. Teisingai. Bet ar, pavyzdžiui, oras gali pamaitinti žmogų? Žinoma, ne. Bet be valgio žmogus gali išgyventi kelias dienas ,o be oro neišgyvens nė dešimties minučių. Kaip oras būtinas atskiro žmogaus gyvybei, taip politinė laisvė būtina teisingam žmonių visuomenės funkcionavimui.

Aš į politinio tipo polemiką nenukrypsiu ir nesiesiu Černyševskio filosofijos su aukštuoju mokslu. Tik prie temos pridursiu, kad be mokslo žmogus gali būti gyvas ir gali funkcionuoti, skirtingai nei be oro ar be politikos. Ir labai liūdna, kad tai nėra suvokiama studentų. Liūdna ir tai, kad tai yra ne tik nesuvokiama, bet siauruoju požiūriu atrodo apgailėtinai. Ar taip sunku suvokti, kad yra žmonių, kurie mokslui yra gabūs, o kurie – ne? Jeigu tu negabus mokslui, nereiškia, kad esi negabus ir visoje kitoje veikloje, kuria gali užsiimti.

Pavyzdžiui, grupės seminarų vaizdelis, kuris šiaip jau skirtas studentų polemikai ir argumentavimui tobulinti, atrodo tragiškiau nei Valdovų rūmų finansavimo išklotinė. Iš dėstytojo lūpų nuaidėjęs bet koks klausimas pasitinkamas spengiančia tyla. Tada sureaguoja trys žmonės. Taip ir palaiko auditorijoje gyvastį tie trys. Motyvacija liejasi per kraštus. Bet čia per daug sukonkretinome.

Dar yra tokių gražių reiškinių kaip universiteto kuratoriai. Jie prižiūri pirmakursius. Aš jiems negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Jie, būdami antrakursiais, yra Dievo vietininkai žemėje, skirti pirmakursiams. Dalinasi savo konspektais, pranešimais ir pristatymais. Kadangi akademinė programa yra identiška ir visa melodija kartojasi iš metų į metus, o taip pat ir dėstytojai tie patys. O ir reikalavimai tie patys, tai darbo kaip ir nebėra. Reikia pristatyti Aristotelio politikos pirmąją knygą ar Platono valstybės penktąją? Atsispausdini tekstą iš kuratorių susiųstų konspektų ir perskaitai nuėjęs [beje, perskaitymas iš A4 formato lapo Mykolo Romerio universitete yra vadinamas pristatymu, tikiuosi mano geografijos mokytojas šiuo metu nenukrito nuo kėdės]. Kai tavęs dėstytoja paklausia, kiek laiko ruošeisi, pastatai savo mažas, nekaltas, skaidrias ir gražias akis ir net nemirktelėjęs ištari, kad ruošeisi penkias valandas. Taigi, vis dar manote, kad tai yra universiteto problema? Manote, kad universitetas, teigdamas paslaugą yra kaltas, kad studentai paslaugos ne tik neima, o dar iš paslaugos ir išsityčioja? Kažkiek primena siurrealistinį anekdotą – sumokėjau taksistui, bet nevažiavau.

Jeigu nepatikėjote, turiu ir daugiau puikaus studentų intelekto eksplikavimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, mokykloje 8 ar 9 klasėje visiškai pateisinamas, tačiau universitete blaiviu protu nesuvokiamas mokymasis dėl balo. Viena grupiokė sukuria pranešimą orientuotą į atitinkamą temą. Dėstytoja jai pasako, kad ši tema neįtraukta į programą ir pranešimo nebereikia. Grupiokė pasiguodžia pas visų geriausią draugą, kuris visada išklauso, nuramina, panaikina mintis apie jūsų apgailėtinus gyvenimus ir tuo pačiu palaiko – facebooką, kur teigia, kad kokių velnių darė tą pranešimą, jei jo nereikia? Kita jai priduria – tiek vargai, darei, o dabar nieko. Tokio protinio atsilikimo dezorientavimo ir aukščiausio lygio argumentų trūkumo seniai nebuvau matęs. Vedant paraleliškai, galėtume prieiti išvadą, kad tokie žmonės yra tiesiog paprasti gyvuliai, kurie atlieka atitinkamą veiksmą, tačiau prieš jį atlikdami turi galvoje tai, kad kažką gaus. Šuo niekada nebus profesionaliai dresuojamas be atitinkamos dotacijos už atitinkamą veiksmų atlikimą. Tai paralelė tuo ir pasižymi, – padariau pranešimą – turiu gauti įvertinimą, negaunu įvertinimo – tai kokių velnių dariau pranešimą, – dar chemtreilų gausiu už padarymą ir numirsiu. Nes juk klausimas „ko aš noriu iš universiteto” yra lygtis su per daug nežinomųjų ir jo užklausa sklando visai kitoje dimensijoje, kur gyvuliai neužklysta.

Opinija apie dėstytojus.

Parašyti subjektyvią opiniją apie iki šiol sutiktus dėstytojus MRU privertė du faktoriai: pirmasis yra tas, kad stojantiesiems būtų paprasčiau identifikuoti ten esančią padėti ir, galbūt, pasirinkti studijas, kur realybė atrodo kitaip. Kitas faktorius yra tas, kad studijų knygelėje anketavimo būdu manęs prašo įvertinti studijų dalykų dėstymo kokybę. Aš tuo neužsiimu. Man atrodo, kad tų profaniškų anketų niekas neskaito, vertina iš pažiūros ir tai yra bereikalingas, simuliakrinės formos metodas: beletristinio turinio anketa su netikra iliuzija, kuri turėtų rodyti, kad studijų kokybė šiame universitete yra prižiūrima, ja yra domimasi ir vienas strateginių tikslų išlieka kurti kuo geresnę atmosferą studentui. Jeigu iš tiesų norite tai daryti, siūlau pasinaudoti ISM`o metodu. Surinkti studentus, dėstytojus prie apvalaus stalo ir sakyti: „Kas jums nepatinka, ką norite pakeisti, ar dėstytojai ir studentai atlieka savo pareigas ir funkcijas aukščiausiu lygiu?”. Bent jau manęs į tokia diskusiją niekas nėra pakvietęs.

Politologija – A. Jakubauskas. Visų pirma, tai aš nelabai suprantu, ką šis žmogus apskritai veikia universitete su studentais. Tokio žemo lygio paskaitos performanso tiek informaciniu, tiek struktūriniu, tiek vaizdiniu požiūriu neteko matyti per visus dvidešimt metų. Kreipiausi į atitinkamą instituciją dėl šio dėstytojo, tačiau iš karto sureaguota nebuvo, bet aš jau pripratęs. Tada po kelių savaičių gavau laišką: „pasidomėsime”. Panašu, kad dar domisi. Manau, kad šis žmogus yra pavyzdys, kurį vienoje laidoje nurodė ekonomistė A. Maldeikienė. Žurnalistui paklausus, ar dėstytojai gauna pakankamai gerus atlyginimus, ši gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Tie, kurie ruošiasi kiekvienai paskaitai ir tiems, kuriems yra svarbu pateikti žinias kuo produktyviau ir sudominant studentą, tai šitų algos yra mažos, nes jie nesugeba dirbti trejuose universitetuose iš karto. Tie, kurie skaito prieš trisdešimt metų pasirašytus konspektus prieš auditoriją, gauna normalius atlyginimus, nes turi daug paskaitų, kurios nereikalauja pasiruošimo”. Džiugu, kad A. Jakubauskas gauna gerą algą, dar džiugiau, žinoma, kad nepateko į Seimą. Gerbiamas dėstytojau, pusantros valandos skaitymas iš A4 formato lapų turi lygiai 0 išliekamosios – momentinės vertės. Stebėtis, kodėl studentai rodo nepagarbą ir nevaikšto į jūsų paskaitas yra visiškai nesuprantama ir nepasverta reakcija, nes Jūs ir esate tos reakcijos kaltininkas. Studentai yra tiesioginiai jūsų paskaitos vertinimo indikatoriai – jų nepasirodymas turėtų nors kiek rėžti akį. Nesvarstau ir neanalizuoju jūsų akademinės veiklos, kuri, be abejo, yra daugiau nei aukšto lygio, tačiau paskaitų schema yra mažų mažiausiai apgailėtina. Jeigu atitinkamos struktūros ar asmenys nori įvesti tokią madą, ne problema – siųskite studentams konspektus, literatūros sąrašus, – studentai mokysis individualiai. Jūs mano pinigų neplaukite ir kvailio nevoliokite. Manau, kad Romerio universitetas šioje vietoje turėtų apsivalyti, kaip VU TSPMI apsivalė nuo D. Pūro. Mano vertinimas – 0.

Politinė komunikacija – G. Aleknonis. Šio žmogaus autoritetas sudužo taip elegantiškai ir įspūdingai lyg krištolo taurė tada, kai ponia teisibės ieškotoja [mano pamėgtu žargonu tariant - aukščiausio lygio politinė propagandistė nacionaliniu lygmeniu] dingo iš radarų. Apie poną Aleknonį ir jo juodosios propagandos aparatą jau rašiau seniau, todėl nelabai ką ir yra pridurti. Tačiau labai norėčiau paklausti – gerbiamas dėstytojau, viename interviu spaudai teigėte, jog savo piniginę mieliau duotumėte saugoti poniai Venckienei, nei konservatoriams. Tai panašu, kad šiuo metu būtumėte likęs be pinigų ir be kreditinių. Mano vertinimas kaip dėstytojo, skaitančio paskaitas – 8, o kaip visuomenininko, politinėje arenoje aiškiai atpažįstamo asmens ir viešosios nuomonės formuotojo – 2.

Informacijos sistemos – M. Kalinauskas. Iš pradžių paskaitos buvo tikrai įdomios ir įtraukiančios, nors ir nelabai susijusios su profesine veikla. Tačiau tolimesnėse paskaitose prasidėjo cirkas. Su vaidyba. Sunku pasakyti, tai gerai ar blogai, nes jeigu visa auditorija dėmesį sutelkusį į sekantį dėstytojo juokelį, tai reikėtų pažymėti elementarų dalyką, kad tokia taktika suveikia, nes informacija, kuria dėstytojas disponuoja yra tikrai išgirstama; ar suvokiama – ne dėstytojo kompetencijoje esantis klausimas. Pastaba būtų tik tokia, kad kai pradedama kalbėti apie rimtus dalykus, kurie tikrai turi reikšmės, kad ir tas pats informacijos valdymas šiandieninėje aplinkoje, tai reikėtų ir surimtėti. Nors juokelis apie kambarioką, kuris mėgo kefyrą buvo tikrai geras. Mano vertinimas – 8.

Specialybės kalba – S. Masalskienė. Rašiau komentarą ne apie šios mokymo programos dėstytoją, bet apie pačią mokymosi programą, kuri, mano subjektyvia nuomone, yra mažų mažiausiai – gėda politikos mokslų disciplinai, kuri tik ryja kreditus ir tiek. Prieš Jus vertindamas aš tik pasakysiu, kad objektyviai tikrai neįvertinsiu, nes aš nekenčiu kalbininkų ir nenoriu jų matyti akyse. Mat po vieno komentaro apie juos susilaukiau netgi grasinimo teismais bei grasinimo susidoroti. O ir šiaip, VLKK iniciatyvos ir naujų terminų išvedžiojimai priverčia verkti ir klykti. Apie kalbajobus plačiai yra parašęs kolega tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius, susiraskite archyvuose. O apie pačią dėstytoją galiu pasakyti vieną – nuėjęs į paskaitą pasijauti kaip mokykloje. Jūsų paskaitos yra patyrusios visišką stagnaciją – jos nesikeičia, nedomina ir netobulėja. Mano subjektyvia nuomone, Jūs esate iš tų dėstytojų, kurie dainuoja: „Man sumoka pinigus, kad pateikčiau informacija. Ją pateikiu. Taškas”. Kaip įjungėte pirmą pavarą – taip ir pusę metų tuo pačiu greičiu, su tokiu pat principu, per tuos pačius bėgius. Apie Jūsų skaidres aš apskritai nekalbu – dabar yra daug inovacijų ir naujų programų, kaip savo paskaitas galėtumėte pravesti įdomiau ir produktyviau. Jų tikrai nevardinsiu, siūlau apsilankyti LOGIN 2014 – viename iš edukacinių projektų ir pamatyti daugiau nei tiesiog POWERPOINT. Arba sukontaktuokite su tokiu užburiančiu savo mokymo požiūriu žmogumi kaip A. Landsbergienė. Mano vertinimas – 5.

Filosofija – Mindaugas Briedis. Tokio žmogaus nebuvau sutikęs per visą savo netrumpą gyvenimą. Eini į paskaitą – ir eini kaip į šventę. Šiam žmogui nereikia nei jokių primityvių skaidrių, nei baltų popieriaus lapų. Įspūdį paliko daugiau nei didelį – tiek savo dėstomo dalyko išmanymu, tiek argumentuotų išsidergimu iš atitinkamų veiksmų, kuriuos atlieka įvairūs žmonės. O protingiesiems MRU laisvai pasirenkamų dalykų sudarinėtojams pasakysiu tik vieną – įkiškite ten Mindaugo Briedžio filosofiją ir galėsite ieškoti papildomos salės, nes nesutilps žmonės. Neturiu ką ir pridėti, nebent frazę, kurią iš šio žmogaus seminaro užsirašiau į savo kūrybinius juodraščius: „Kaip atsakyti į klausimą, vaikas yra moters ar vyro? Kai jūs į gėrimų aparatą įmetate monetą ir iškrenta gėrimas, tai gėrimas jūsų ar aparato?”. Mano vertinimas – 10+.

Politinė filosofija – Andrius Bielskis. Šį žmogų norėčiau pradėti vertinti iš dvejų pusių. Pirmoji yra ta, kad reikėtų pradėti vertinimą nuo šio žmogaus, kaip dėstytojo, kurį sutinku paskaitose. Kaip dėstytojui šiam žmogui negaliu pasakyti nieko neigiamo. Paskaita kaip bendras užsiėmimas vyksta taip, kaip ir turėtų atrodyti filosofijos paskaita – neperlenkiant ir tuo pačiu greičiu. Nors kartais to paties tempo ir tembro kalbėjimas gal ir palieka monotonijos žymę. Bet jeigu šį žmogų reikėtų vertinti kaip visuomenininką, kaip žmogų, kuris skelbia savo nuomonę viešoje erdvėje, jeigu šį žmogų reikėtų vertinti ideologiškai – pagal daugiau nei radikalias kairuoliškas pažiūras, jeigu reikėtų vertinti pagal tai, kaip Naujosios kairės susibūrimuose yra interpretuojami Marxas ar Engelsas, kaip yra išsityčiojama iš J. S. Millio, ar John Gray taiklių pažiūrų į klasikinį liberalizmą ar XIX a. neoliberalizmo atmainą ir tos atmainos griežtus apologetus, tai reikėtų pasakyti, kad su šiuo žmogumi aš arbatos tikrai negerčiau. Vertinimas kaip dėstytojui – 8. Vertinimas kaip radikalios kairės atstovui [šiaip ten toje ideologinėje linijoje, kur nurodyta kairė ir dešinė reikėtų dar pratęsti tą liniją į kairę kokį kilometrą ir kažkur ten būtų Bielskis] – 3.

Lietuvos politinė sistema – R. Urbonaitė. Jeigu būtų mano valia, tai aš iš universiteto išmesčiau visus profesorius ir docentus ir palikčiau tik tokius jaunus ir gabius žmones kaip R. Urbonaitė ar B. Brunalas, kurie dar vadinami asistentais. Šiaip jau jų paskaitos įdomesnės ir reikalauja daugiau rimtos diskusijos nei tų pačių profesorių. Galbūt bakalauro studentai profesoriams yra per žemame lygyje, tokiu atveju – dėstykite tik magistrantams ir būsimiems daktarams. Kalbant apie šią dėstytoją, tai galiu pasakyti vienintelį minusą – moralizavimas. Ne Jūsų problema, kad studentai nesurenka pliusiukų ir iš seminarų bus sukaupę lygiai 0. Ne jūsų problema, kad studentai nežino, kiek Lietuvos Respublikoje dirba ministerijų – iš to neturėtų sekti 10 minučių litanija apie studentų ateitį. Kitas minusas – kalbant apie seminarus, o ne paskaitas, tai seminaruose Jūs, bent jau pagal idėją, turėtumėte atlikti moderatoriaus funkciją ir pakreipti diskusiją tarp studentų viena ar kita linkme. Seminarai yra vieta, kur didžiausią iniciatyva rodo studentas. Pas jus yra atvirkščiai. Sakysite, kad ten nėra tokių, kurie kalbėtų – aš sakysiu, kad Jums juos užgožti yra ne išeitis. Rašykite minusus už neaktyvumą ar dar ką nors. Prie pliusų būtų tai, jog tai turbūt yra vienintelė iki šiol sutikta dėstytoja, kuri taip kruopščiai pasiruošia kiekvienai paskaitai. Su tyrimais ir diagramomis, su konstitucinių teismų išaiškinimais ir tų išaiškinimų santraukomis. Informacija pateikiama kuo paprastesniu būdu, kad būtų lengviau perkandama, net ir kvailiui, nors ne visada pavyksta, nes kai kuriems LR vistiek dirba 11 ministerijų. Kitas pliusas būtų -konkretumas. Mano vertinimas – 9.

Politinė filosofija – A. Rostovskytė. Kadangi išsakėte poziciją, jog jeigu žmogaus niekas nekritikuoja, vadinasi jis ne žmogus ir su juo kažkas negerai, tai tokiu atveju yra būtina į pagalba pasitelkti visą kritikos arsenalą. Šiaip į Jūsų seminarus aš einu kaip į mėgstamiausią užsiėmimą iš visų esamų paskaitų. Kritikuoti labai sunku, tačiau problema ta pati – seminare turite atlikti tik moderatoriaus funkcija ir ne daugiau. Dalykas, kuris man labiausiai patinka, bet tuo pačiu kurio kai kurie kolegos negali pakęsti, tai yra Jūsų gebėjimas studentą sutrinti į miltus. Bet kadangi Jūs juos sutrinate pateikdama realias įsivaizduojamas situacijas, galingą puolamąjį žanrą ir itin stiprius argumentus, tai aš Jus ne tik palaikau, bet ir skatinu tai daryti toliau. Tiesiog noriu pasakyti, kad užkulisiuose esate nemėgstama, nes atlaikyti Jūsų argumentus ir jiems priešintis lygiai tokiu pačiu stipriu spaudimu gali ne kiekvienas. O tiems, kurie negali lieka viena – kalbėti už nugaros. Bet silpnuoliai neverti paminėjimų, tai užteks [amicus stultorum similis efficietur]. Kitas štrichas turėtų būti dėl veiklos pačiuose seminaruose. Mano pozicija tikrai nepasikeitė ir aš manau, kad dabartinė ten vykdoma veikla yra nieko verta ir turi lygiai 0 išliekamosios vertės studentui. Minusas tame, kad Jūs nepateikiate vadinamųjų pristatymų reikalavimų. Kadangi jų nėra, žmonės, kaip Makiavelis ir sakė, eina jau pramintais takais, arba kitaip išsireiškus – lengviausiu keliu. Pristatymų lygis yra daugiau nei žemo lygio. Nesiekia net penktokų lygio. Jie yra tokio lygio, kai vaikai pradinėje mokykloje jau išmoksta nurašinėti atskiras frazes nuo tekstų į sąsiuvinius. Tai tokiu principu yra sukuriami ir pranešimai aukštojo mokslo įstaigoje, politinės filosofijos disciplinoje, dvidešimtmečių – paimama Platono valstybė, nurašomo nuo kas antro lapo įdomesni teiginiai ir perskaitomi prieš auditoriją nepakėlus akių. Tai yra daugiau nei apgailėtina. Mano vertinimas – 9.

Politologija – B. Brunalas. Apie šį žmogų jau turėjau susidaręs nuomonę prieš su juo susipažindamas universitete. Didelį įspūdį palikdavo straipsniai svetainėje geopolitika.lt. Tai yra savo sritį puikiai išmanantis ir supaprastintą informaciją studentams sugebantis pateikti dėstytojas. Vienintelė pastaba dėl pristatymų – tokia pat kaip ir dėstytojai A. Rostovskytei. Yra būtina įvesti atitinkamus pristatymų pagrindus ar barjerus, kurie studentui taptų puikiais orientyrais. Manyčiau, kad sostinės aukštojo mokslo įstaiga turėtų reikalauti daugiau, nei tiesiog copy paste pagrindu atlikti pristatymą. Mano vertinimas – 10.

Kas man nepatinka? 

Labai tikiuosi, kad su kritika nepersistengiu, nes šiaip jau man labai mažai, kas gyvenime patinka. Nyčė sakė, kad tas, kuris dovanoja didžius dalykus, nesulaukia dėkingumo: mat jį jau slegia to dėkingumo užkraunama našta. Teoriškai sureaguojant galėtume teigti, kad pagal Nyčę kritikuoti irgi per daug negalima, nes taip pat užsikrausiu naštą. Jeigu atvirai, man neįdomu, ką tas Nyčė sakė ir aš jums siūlau skaityti jį kuo mažiau: žmogus, kuris sumoka prostitutei, kad pusdienį paspoksotų į jos lytinius organus yra nevertas jūsų dėmesio.

Čia panašiai kaip vienoje diskusijoje Vilniaus dailės akademijoje su Radžvilu: dalyvis iš salės atsistojo ir pareiškė, kad žmogaus [pavadinkime jį Mikalandželu] negalima šitaip kritikuoti ir diskredituoti, nes jis yra laimėjęs oskarą už kažkokius performansus. Radžvilas pasakė, kad jam vienodai šviečia ar jis du oskarus laimėjęs ar šokoladinį medalį. Kritika, kaip geriausias tobulumą skatinantis variklis yra būtinas ir neginčijamai priimamas tų, kurie savo asmens kritiką identifikuoja kaip geresnę būsimą veiklą ateityje.

Tačiau Mykolo Romerio universitetas kaip aukštojo mokslo įstaiga, vykdanti šviečiamuosius projektus, viešai pozicionuojanti save kaip moderniausią ir naujovėms bei novatoriškoms technologijoms imlų hibridą ir kaip platforma, kurioje demonstruojama aukšta akademinė veikla, man patinka. Plačiąją prasme iliustruojant, žinoma. Tik mane juokina toje įstaigoje esantys kai kurie žmonės. Subjektyvizuodamas visiškai, pabandysiu tik išvardyti, kas sukelia kasdienį juoką:

• Mykolo Romerio universiteto sporto salė yra sukurta sportinės veiklos tikslais. Treniruoklių salėje savo meilės nedemonstruokite, nes tam ne vieta, dėkoju.
• Šiaip man jau juokinga ir mūsų grupės seniūnė. Turiu prieš save seniūno reglamentą [už kurį dėkoju Aistei], kuriame nurodytos pagrindinės atstovo funkcijos. Nesigilinsiu ir neklausinėsiu ar seniūnas jas vykdo, nors atsakymą tikrai žinau. Tik pasakysiu, kad veiklą, kurią užfiksuoju iš seniūno aš – tai bergždžias ir dar daugiau juokinantis pranešimas facebooko grupėje, jog į grupės el. paštą atėjo informacija iš atitinkamų dėstytojų. Tai aš matau tokio lygio veiklą. Ką aš siūlau? Siūlau seniūnei duoti dėstytojams ne savo, bet grupės paštą iš karto, nereikės vargintis, imituoti darbą ir dar atskirai pranešinėti – ilsėsimės visi kaip Leonidas po Termopilų mūšio arba kaip Brežnevas iš Sibiro stepių grįžęs namo.
• Aukščiausio lygio žvėrys tai yra tie, kurie ateina į paskaitas su personaliniais kompiuteriais. Čia nieko blogo, aš irgi laukiu, kai niekas neberašinės ranka su parkeliais. Bet čia žvėrys yra subtilesni. Jie ateina į paskaitas ir įsijungia Need for speedą. Tai aš nelabai suprantu žmonių logikos: jeigu virtualus žaidimas suteikia daugiapakopę dvasinę ir fizinę satisfakciją, tai sėdėk  kambary ir žaisk. Bet šioje vietoje žinoma, aš sprendžiu pagal save. Yra tokia žmonių grupė, kuri moka multitaskinti – klausytis dėstytojo, žaisti need for speedą ir kurti penktadienio planus. Šis komentaras savirefleksiškai subjektyvus – jau minėjau.
• Yra toks Albertas Kamiu, visai neblogame savo kūrinyje „Sizifo mitas” bandė vaizdingai su tų laikų gyvenimiškais elementais pateikti bereikšmio darbo atvaizdą. Įrodyti, kad viena didžiausių gyvenimo kančių yra būtent daryti tai, kas nesukuria nieko nei tau, nei plačiajam visuomenės ratui. Akmens ridenimas į kalno viršūnė, jo nesuvaldymas ir procedūros kartojimas – puikus bereikšmio darbo pavyzdys. Tai štai taip man atrodo tie žmonės, kurie įstoja į Mykolo Romerio universitetą, tačiau paskui išeina, motyvuodami tokiomis siurrealistinėmis frazėmis: „1. Aš čia nerandu savęs”, „2. Ši profesija manęs nelabai traukia”, „3. Nėra noro mokytis”. 1. Na, aš nežinau, kur reikia susirasti save ir kuo reikia naudotis – google maps ar google earth, tačiau galiu tik pasakyti, kad jeigu savęs nesusiradai per dvidešimt metų, gali būti, kad nebesusirasi – įsidarbink Betmenu ir kovok už teisybę ir socialinę lygybę ar už ką tie idiotiški amerikiečių produktai kovoja. 2. Klausti, tai kodėl įstojai nėra prasmės, nes 100 proc. žmonių, išgirdę tokią frazę klausimo tiesiog nesupras. 3. Jeigu nenorite, universitete mokytis ir nereikia, jau minėjau. Argi ne Sizifo kankiniai?
• Tačiau aukščiausios rūšies kulminaciniai plėšrūnai yra tie, kurie nieko neįtardami ateina į universitetą ir sužino, kad kitos grupės prieš tai rašė kontrolinį darbą. Tokios žinios suvirškinimas atneša vienintelę ir nepakartojamą sprendimą – einam namo. Aišku nėra svarbu, kad tie, kurie išeina namo, atėję į kitą paskaitą klausia dėstytojų, tai kada galėtume atsiskaityti? Tie, kurie dabar šiuos pseudo kvailius gins ir kontrargumentuos, jog jie paskaito, pasimoko ir atsiskaito, tai pasakysiu jums viena – ne, jie nepaskaito, nepasimoko ir neatsiskaito. To argumentas labai paprastas: yra žmonės, kurie skaito ir yra žmonės, kurie neskaito. Tie, kurie skaito, turi smegenų ir laiku atsiskaito. Kitaip sakant bėgimas nuo savęs yra momentinė satisfakcija ir primityvus savęs įtikinėjimas, kuris neduoda jokio rezultato. Tie, kurie neskaito taip ir lieka nublokšti į tas tolimas dimensijas, kuriose kyla tokios problemos kaip „aš negaliu savęs surasti”. Ir šioje vietoj aš nematau galimo tarpinio varianto, kaip pavyzdžiui B. Vėsaitė, sugebanti  laisvu nuo Ūkio ministerijos veiklos laiku pavadovauti ir Energetikos ministerijai. Tokių politinio elito narių yra labai mažai. Tai taip ir su atsiskaitymais – kaip gali būti žmogus, kuris skaito truputį, arba paskaitinėja, arba truputėlį užmeta akį į politinių ideologijų teorijas? O to paties neskaitymo ir nesidomėjimo pasekmės labai akivaizdžiai matomos ir apčiuopiamos: politikos mokslų studentas, dvylika metų praleidęs gimnazijoje, pirmo kurso antrame semestre sugeba paklausti, kas yra valdančioji koalicija? Kaip ir sakė mano mėgstamiausia politikė I. Šimonytė – šiandieninis troškulys yra vakarykščio troškulio padarinys [beje, jūs vis dar įsitikinę, kad kai kalbu apie tokius studentus, tai vistiek yra kaltas universitetas?].
• Aš manau, kad laikotarpiu, kuriuo gyvename jau nebereikia tuščiai įrodinėti, kad visuomenė yra daugiau nei supuvusi ir sugedusi. Naujų tradicijų, madų, technologijų, bukesnio savęs programavimo maišai iš Vakarų keliauja ir keliauja. Be kontrolės, žinoma. Nes vadinamajam gėriui kontrolė nereikalinga. Štai viena grupiokė prisipažįsta, kodėl ji kelia savo fotografijas į facebooką – kad palaikintų. Štai mano draugas – kraštietis, prisipažįsta, kodėl dalyvauja „Darom” akcijoje – todėl, kad visus metus šiukšlina ir dalyvavimas akcijoje jam suteikia galimybę ir visus ateinančius metus šiukšlinti. Štai nugirdau studenčių pokalbį MRU bibliotekoje: „ -Kiek tave pasveikino žmonių su gimtadieniu per facebooką? -Na, kažkur apie 120. – Ha, o mane pasveikino 223 – skaičiavau”. Tie, kurie turite šiek tiek daugiau smegenų ir socialinius tinklus naudojate kaip informacijos cirkuliacijos aparatą – prašau, laikinkite viską, ką matote ir sveikinkite su gimtadieniu visus, kurie juos švenčia, arba nešvenčia. Juk kai kuriems tai suteikia tiek džiaugsmo – o jums tai nekainuoja. Pasiaukokite vardan bendros visuomenės gėrio, kuri, nors ir pūva permanentiškai, tačiau vistiek lieka mūsų visuomenė.

Vietoje pabaigos.

Pasikartosiu, jog šio komentaro tikslas nėra puolant iš pasalų kažką pakeisti, optimizuoti universitete vykdomą veiklą ar lošiant užverstomis kortomis parodyti, kad visi aplinkui yra niekam tikę ir šis universitetas vienareikšmiškai yra pasmerktas tapti UAB diplomų spaustuve, o pateikta kritika komentare yra lyg kontroliniai šūviai į niekur. Norint imtis tokių veiksmų, manau, reikėtų rašyti visai kitokio pobūdžio raštus ir juos teikti visai kitoje vietoje.

Aš tikrai nesvarstau, kad po šio komentaro kažkas pasikeis, nes dabartinė visuomenė yra amnezinė visuomenė. Mano paneigti kvailių šaržuojami stereotipai šiandien tiems patiems kvailiams gal ir atrodys logiški, tačiau rytoj jie kurs tą pačią dainelę su tais pačiais instrumentais, toje pačioje blankioje šviesoje. Kita vertus, svarbu paminėti tai, jog tokių ilgų tekstų kvailiai neskaito – jie apsiriboja trumpomis žinutėmis, kurios nuleidžiamos iš spaudos ir kurios dažniausiai yra neigiamo pobūdžio. Taip yra lengviau polemizuoti, nes nėra naudojamasi argumentais kaip svarbiausiu elementu poleminėje erdvėje, kitaip sakant, apie šį universitetą legendas ir mitus kurti sugeba tik jau į pensiją išėjusios bobutės, kurios tik monochromatiškai stebi aplink vykstančius procesus, jų kitoniškumą ir juos vertina tik neigiamai, nes jų pačių gyvenimas jau yra tapęs ilga ir iki gyvo kaulo įgrisusia kančia, kas aiškiai implikuoja, kad pasaulyje nebėra nieko mielo ir gražaus. O didžiausia klaida, kurią daro tokie žmonės yra ta, kad jų pasaulyje nebėra nieko mielo ir gražaus, o pasaulio, esančio už jų pasaulio šie žmonės tiesiog nemato. Juk sunku matyti tai, ko nenori. Kalbu apie tokius individus, kurie visiems aiškina, kad šiems mokslai nereikalingi, o ypač tokioje skylėje kaip Mykolo Romerio universitetas ir jie geriau važiuoja pasaulio pamatyti. Pasaulio matymo perspektyva dažniausiai užsibaigia laukuose su braškėmis rankose.

Taigi, ta amnezinė – simuliakrinė – avantiūristinė visuomenė šiandien gal ir pajus tokią tylą, kaip „Hamleto“ pabaigoje, tačiau rytoj viskas prasidės iš naujo. Rytojus taps identiškas šiandienai.

Nors negali žinoti – Leninas su Stalinu sakė, kad rytoj gyvensime geriau.

_________________________________________________________________

P.S. Šį komentarą publikuoju specialiai prieš sesiją, kad nepagalvotumėte apie mane to, ko nenorėčiau, kad galvotumėte.

P.P.S. Jeigu šį komentarą skaitė mano specialybės kalbos dėstytoja ir tekste rado gramatinių, stiliaus, sintaksės ar žodyno klaidų, tai žinokite, kad man neįdomu.

P.P.P.S. Tai, ką jūs perskaitėte yra ne straipsnis, o komentaras. Todėl jis padrikas ir be struktūros – nespaminkite mano pašto.

 

Nenori išsitėkšti į žemę? Turėk liemenę.

Vyras nori nunuodyti savo žmoną ir duoda jai žiurkių nuodų. Pasirodo – žmona ne žiurkė ir ji nemiršta.*

 

Žinote tą jausmą, kai gėda už kitą žmogų, tačiau nieko negali padaryti, nes tas puolęs į gilią neviltį, kamuojamas vidinių referendumų [šitą frazę pasakė B. Vėsaitė, kaip nekeista] ir varžomas saviraiškos galimybės stokos? Man taip buvo vakar.

Tiesa sakant, man taip būna visada, kai aš keliauju lėktuvu. Ir man labai sunkiai suprantama, kodėl žmonės skrydžių bendrovių yra mulkinami aukščiausiame lygyje. Arba, jeigu jau kvestionuojame, tai spekuliuokime taip, jog visi žmonės be išimčių yra supratingi ir kupini didžiosios išminties, todėl jie nemulkinami. Tačiau tada kyla kitas klausimas – kokia iš to nauda skrydžių bendrovėms.

Juk kiekviename lėktuve yra palydovai. Kiekviename lėktuve, prieš kylant, yra rodomos tos kvailos, nereikalingos, galimai iš Hogvarco atėjusios ir absoliučiai nepagrįstos instrukcijos, ką daryti, jeigu lėktuvas tėkštųsi į žemę. Tos instrukcijos palydimos palydovų realiais veiksmais, pavyzdžiui, kaip užsidėti liemenę. Aš suprasčiau, jeigu liemenė turėtų super powers – galėtų teleportuoti tave atgal į oro uostą, jeigu lėktuvas sugalvotų, kad jam reikia nukristi. Atrodo, kad tokių galių liemenė neturi.

Paprastas komercinio pobūdžio keleivinis lėktuvas (ne boingas) skrenda maždaug 12 km. aukštyje 850km/h greičiu. Reikėtų pastebėti, kad atsitikus nelaimei ir pradėjus lėktuvui kristi iš tokio aukščio, greitis tikrai nemažėja dėl gravitacijos dėsnio. Tai kaip suprantu, skrydžių bendrovės mano, jog jeigu lėktuvas leisis ant žemės – tai gražiai ir nusileis. Jeigu ant vandens – juk tam yra liemenės. Tiesa, instruktaže nurodoma, jog nesuveikus automatiniam oro priputėjui, žmogus privalo liemenę pripūsti su burna. Tikrai gera išeitis, – kai lėktuvas krenta iš 12 kilometrų aukščio, lėktuve kilus masiniai panikai pūstis liemenę. Gal kad nebūtų nuobodu, kortom durnių galima pažaisti? Arba J. S. Millį paskaityti, arba Petkos ir Čepajevo anekdotais pasidalinti, – juk tu su liemene – tau nėra svarbu kur lėktuvas nusileis, kokiu būdu, į kokią vietovę. Nes tu su liemene.

Bet mano pointas ne apie tai. Aš čia sentencijų neseksiu. Nes diskusija apie totalinius kvailius, kurie ne tik žongliruoja liemenėmis, bet ir moko užsisegti diržus yra neproduktyvi ir apie tai diskutuodamas pats jautiesi kvailiu. Tik aš pabrėžčiau, jog tos liemenės ir dujokaukės simuliakrinis instruktažas suvalgo brangų laiką. Jeigu aš perku bilietą, aš įvertintu, kad kilus nelaimei iš manęs liks tešla blynams. Ir tegul man palydovė ryžais plaukais neaiškina, kad aš turiu užsidėti diržą, nes skirtingu atveju esu nesaugus. Aš esu nesaugus jau tada, kai lėktuvas pradeda bėgėtis, o ką kalbėti apie ore esantį metalo gabalą, kuris pilotuojamas žmogaus. To paties homo sapiens, kuris nėra tobulas ir daro klaidas. O klaida nėra tokia, kuri gali būti atliekama kokiame sudegusiame teatre ir palydima kelių hipsterių ūbavimais.

Kas man iš tiesų šioje vietoje neduoda ramybės, tai yra klausimas, kodėl tokie instruktažai nėra sekami autobusuose ar traukiniuose [ten, kur jie iš tiesų būtini]. Nes, mano labai subjektyvia nuomone, autobusui nuvažiavus į ežerą išsigelbėti galimybė tikrai yra. Traukiniui nuriedėjus nuo bėgių ir tris kartus apsivertus, šansas išlikti sveikam tikrai yra. Tačiau kai autobusas pradeda savo maršrutą, nestovi ryžas mauras, išpiltas devynių prakaitų ir neseka siurrealistinių pasakų, ką daryti, jeigu autobusas nuvažiuos į Nemuną. O reikėtų.

Vietoje išvados. Na, kaip ten bebūtų, mano kritika sveika ir nepikta, todėl prieš komentavę, kad jeigu aš toks nepatenkintas, kodėl neįsigyju nuosavo lėktuvo, tai jums pasakau, kad man svarbi gamta. O skalūnų negalima išgauti, nes iš žemės gali išlįsti trisdešimt keturios plieninės rankos, kurios išprievartaus moteris, išžudys vyrus ir išsiurbs vaikų energiją.

Palinkėjimas – kai jums lėktuve lieps užsisegti diržą, paklauskite kodėl. Atsakymas bus – nes to reikalauja saugos instrukcijos. Tada paklauskite, o kokia sauga šiame lėktuve yra garantuojama ir būtent kas ją garantuoja, paklauskite, jeigu lėktuvas kristų iš 12km aukščio 1000km/h greičiu, ar liemenė padėtų? Jeigu atsakys, kad sauga garantuojama diržais ir liemene, lėktuve saugumą užtikrina pilotas, ir liemenė jums tikrai padės – vadinasi užsirovėte ant ryžos bukaprotės (tie liberalai, kurie dabar teigs, kad tai – tiesiog jos darbas. Aš jums pasakau – o kur tiesiog jos blaivus protas?).

* – šią citatą įdėjau šiaip. Pavasario proga. Facebooko tinklas savo skersvėjuose iš tolo neša, kad atėjo poravimosi sezonas.

 

Graži politika.

Užnešė čia video iš Europos Parlamento. Ką aš galiu pasakyti – žiūri ir grožiesi, ypač su žvaigžde Nigel Farage. Ištraukos įvairių datų, įvairių temų (euro zonos likimas, Ispanijos, Portugalijos bailoutas, nedarbas, ES prezidentas). Dalinuosi.