„Aš emigravau, nes mane dominančios specialybės darbuotojai Lietuvoje nėra vertinami. Nes nenorėjau „eiti per galvas“ vien dėl to, kad išlikčiau valstybės finansuojamoje vietoje. Nes nesupratau, kodėl turiu remti komercinius bankus mokėdamas jiems didžiules palūkanas už studijoms pasiimtą paskolą“, – tai tik kelios priežastys, kurias įvardinti garsiai pasiryžę Lietuvos studentai.
Iš pat ryto teko perskaityti vieną, tiesos kupiną, straipsnį. Studentų padėtis Lietuvoje – kas gali būti blogiau? Matome tik “spalvotą” studentų gyvenimą, bet koks jis yra iš tikrųjų? Kodėl studentai tyli – ko bijo? Galbūt laikas į tai pažvelgti iš aukštesnės panoramos?
Manau, kad visą studento gyvenimą galėtume traktuoti taip: “Jei tylėsi – gal ir gausi diplomą, jei priešinsiesi – …” Jums neprimena totalitarinės diktatūros? Paradoksas – šalis laisva, o mokslo įstaigos valgo priespaudą, o tuštinasi korupcija.
Auksinės straipsnio tezės:
“Studentų sąjungoms, kitoms organizacijoms nebepavyksta pritraukti žmonių ginti ne tik savo, bet ir bendrakursių teises, nes studentai jaučia: jei nemoki už studijas, tylėk, nes jei daug kalbėsi, ir tau gali tekti mokėti”.
Fantastiška straipsnio preliudija. Niekaip negaliu suprasti, kaip turi jaustis, jeigu mokaisi savo šalyje, esi šios šalies pilietis, tavo tėvai ir tu jai mokate mokesčius, tu esi gabus, sugebi įstoti į universiteta/kolegiją už kurią nereikia mokėti ir negali pratarti nė žodžio prieš “fakulteto/kolegijos OLIGARCHUS”. “Jei nemoki už studijas, tylėk, nes jei daug kalbėsi, ir tau gali tekti mokėti” Perskaičius tokio poetiškumo ir esktravagancijos pilnus sakinius, norisi dekanams sulaužyti kaulus.
“Žinoma, aukštosios mokyklos darys viską, kad tik išlaikytų studentus ir paskui juos keliaujančius pinigus – žinau atvejį, kai buvo priimta tiek studentų, kad auditorijose jie sėdėjo ant palangių ir grindų, nes nebetilpo.”
Žinot, atsimenu kai mokytojas pasakojo, kad spaudos draudimo laikotarpiu namuose būdavo “mini” mokyklėlės. Nebūdavo nei suolų, nei popieriaus, nei rašymo priemonių, žmonės sėdėdavo ant žemės ir klausėsi. Adekvatu. Tik spaudos draudimo laukotarpis baigėsi 1904m., o dabar, kiek žinau, 2011.
Išvada – Lietuvos švietimas per daugiau nei šimtmetį nesugebėjo patobulėti.
“Būna atvejų, kai dėstytojai prisipažįsta studentams, kad esama tam tikrų kvotų ir dalis studentų turi neišlaikyti egzaminų, kad papildytų aukštosios mokyklos biudžetą.”
Regitra numeris du. Ši, neaiškaus siekio tendencija tikrai piktina. Taip išeina, kad nesvarbu kaip/kiek/kokiomis priemonėmis tu mokaisi universitete ar kolegijoje, jeigu pakliuvai tarp to procento, kuris PRIVALO neišlaikyti – neišlaikysi. Dabar pradėjau galvoti kita plotme… ar tik tokios tendencijos nėra su brandos egzaminais dvyliktoje klasėje, a?
“Pavyzdžių yra ne vienas ir ne du. Žinau atvejį, kai studentas parašė straipsnį apie blogas gyvenimo sąlygas bendrabutyje ir buvo pakviestas pasiaiškinti rektoriui. Studentas galvojo, kad bus išmestas iš universiteto – jį apgynė tik studentų atstovybė.”
Viršūnė. Kulminacija. Epilogas.
Tokius rektorius (jei galėtume taip pavadinti) reikėtų eliminuoti. Įsivaizduokite, žmogui nepatiko gyvenimo sąlygos, tad jis pasinaudojo stipriausia jėga – žodžiu. Puiku. Pats daryčiau tą patį. Tik nelabai suvokiu, jeigu viskas buvo aprašyta aiškiai, apie ką Gerb. rektorius dar norėjo pasikalbėti? Galbūt jam tiesiog patiko studento Armani laikrodis…
Iš tiesų tai gaila, kad kažką aprašęs, laisvoje šalyje išreiškęs savo laisvą nuomonę, tu visada būni per daug pastebėtas. (Mano situacija) Beje, galiu pasigirti, kad ir man teko dalyvauti pokalbyje dėl savo straipsnių kritiškumo, tačiau mokykla yra mokykla – nelyginkime pelės su drambliu.
Atomazga čia labai paprasta. Visada ieškokite kuo geresnių prioritetų. Per daug nepasikliaukite propagandinėmis reklamomis, kurios labiau panašios į propagandinį mėšlą ir agituoja žmones studijuoti čia, ar ten. Knygos viršelis ne visada atspindi turinį. Manau šiuo straipsniu (čia gal labiau analizė) tai įrodžiau.
Mano patarimas apie studijas Jums:
1. Nestudijuokite Lietuvoje.
2. Jeigu nėra pasirinkimo – studijuokite, tačiau neakivaizdinį mokslą.
3. Jeigu manote, kad neakivaizdinis mokslas per daug sunkus – dar kartą peržvelkite pirmąjį punktą.
OW, ow
taip pat manau, kad šis, daugelį metų iš kartos į kartą keliavęs posakis “Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs”, Lietuvoje jau nebetinka. Gal pakeiskime:
1. Mokslo šaknys karčios, o vaisių tu negausi. arba…
2.Mokslo šaknys karčios, o vaisius pirksi užsieny. arba…
3.Mokslo šaknys karčios, o vaisius priduosi į pastatą, ant kurio užrašyta: “Lietuvos Respublikos Seimas” Ėhh…
Geros dienos.
