Konferencija: Lietuvos novatoriško švietimo forumas.

Visų pirma, norėčiau padėkoti visiems, kurie nepasivargino ir balsavo už mūsų novatoriško ugdymo projektą. Kūrėm, kūrėm, balsavom, balsavom. Turbūt atėjo laikas nuskinti tuos subrandintus vaisius…

Vasario 24 dieną (penktadienį) buvo organizuojamas Lietuvos novatoriško švietimo forumas, kur šis mūsų projektėlis ir buvo parodytas, bei, sakyčiau, visai neblogu mastu pripažintas. Norintiems plačiau sužinoti apie pačią plenarinę konferenciją:

Vasario 24 d. Vilniuje vyks aštuntasis Lietuvos novatoriško švietimo forumas, kurio metu bus pristatytos mokymosi žaidžiant tendencijos bei Microsoft švietimo programos „Partneriai mokyme“ naujienos – visi švietimui skirti Microsoft įrankiai ir programos vienoje vietoje ir prieiga prie mokomosios medžiagos gimtąja kalba; mokytojai, dirbantys su planšetėmis fizikos pamokose, dalinsis savo patirtimi ir pastebėjimais apie naująją pedagogiką; sėkmingai pasauliniame konkurse „Virtuali kelionė klasėje“ pasirodę mokytojai iš Makedonijos atskleis savo projekto sėkmės receptą; apie kiekvieno mokinio aprūpinimą kompiuteriu bei IKT skverbties į 21-ojo amžiaus klases ir mokyklas naudą ir iššūkius diskutuos švietimo institucijų, privataus sektoriaus atstovai bei mokytoja, jau antrus metus dirbanti su mažaisiais skaitmeniniais čiabuviais, kurie pamokose naudojasi kompiuteriais. Forumą tradiciškai vainikuos konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ geriausių darbų autorių apdovanojimai.

Dienotvarkė.

Mano nuomonė apie pačią konferenciją.

Turbūt argumentuoti taip, kaip argumentuoja „kompetentingi” televizijos projektų teisėjai: „Patiko”, neužteks…

Iš tiesų, tai Microsoft kaip visada parodė, kad „gali”. Pasiruošimas, kai kurių pranešėjų kalbos, įspūdį tikrai padarė. Galbūt su smulkesnėmis informacijos plotmėmis šiek tiek ir persistengta, tačiau didelių nesusipratimų nebūta.

Pro akis nepraslydo ir dar viena gluminanti klaida. Tai – nesugebėjimas sudominti publikos. Gaila, tačiau aukštus postus turinčių žmonių tarpe vis dar atsiranda tų, kurie pažeria seną, pilką, informaciją ir tikisi pripažinimo. Tačiau vietoje pripažinimo gauna tik šurmuliuojančia konferencijos salę ir žmones patyliukais šnibždančius: „na kiek dar?”

Ypač sudomino diskusija, kurioje dalyvavo:

Artūras Račas, Naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius
Gintaras Steponavičius, Švietimo ir mokslo ministras
Vaino Brazdeikis, Švietimo informacinių technologijų centro direktorius
Giedrius Vaidelis, Ugdymo plėtotės centro direktorius
Mindaugas Glodas, „Microsoft Lietuva“ generalinis direktorius
Neringa Vaškevičiūtė, Vilniaus „Vyturio” pradinės mokyklos vyresnioji mokytoja.

(Diskusiją galite peržiūrėti čia)

Pirmą kartą savo gyvenime pamačiau, kiek daug galima kalbėti ir tuo pačiu nieko nepasakyti. Susidarė įspūdis, kad iš politikų tikėtis lakoniškų dialogų, tas pats kas Sacharoje paieškoti ežero.

Apie ką buvo diskusija?

Buvo kalbama kaip reikėtų ir ko reikėtų imtis, norint aprūpinti kiekvieną šalies mokinį kompiuteriu. Nuomonių buvo kontroversiškų. Štai vienas dalyvis pareiškė, kad tai galima padaryti kad ir rytoj, nes, jo nuomone, prieigą prie interneto turi visos Lietuvos mokyklos. Šioje vietoje teisėjai esate Jūs.

Patiko A. Račo kandūs pastebėjimai tam tikromis temomis.

Taip pat atminty išliko dar vienas nesusipratimas. Buvo sugalvotas ir įgyvendintas pilotinis projektas, kuriame Vilniaus „Žemynos” gimnazijos mokiniai dirbo su planšetiniais kompiuteriais. Negaliu pasakyti kokio lygmens klasės su šia įranga dirbo, bet tikrai ne dvyliktos. Klausimas – kodėl? Buvo pasakyta: „Mokinių tėvai yra pasakę: mano vaikas ruošiasi egzaminams. Todėl prašau jį ruošti, o ne užsiimti kažkokiais žaidimais”. Argi ne tuščia demagogija?

Supraskite: projektas, Švietimo ir Mokslo Ministro nuomone, turėtų būti pradėtas įgyvendinti jau šių metų spalio mėnesį. O tuo tarpu šio projekto koordinatorė teigia, kad tėvai yra pasipiktinę, nes laiko tai – žaidimais. Žalingas akibrokštas su keistomis periferinėmis šnektomis.

Dar daugiau niuansų…

Vienas iš projekto įgyvendintųjų išbarė mokytojus, kad neva šie, savo ruožtu, nesiekė savo intencijos, neteikė paraiškų ir neprašė, kad šis projektas (su planšetiniais kompiuteriais ir darbu su jais) būtų įgyvendintas būtent pas juos. Pranešta, kad organizacija gavo tik 6 prašymus. Taip pat pasakyta, kad projekto iniciatoriai labiau buvo linkę pasirinkti tokius prašymus, kurie atitiktų jų geografinę padėti, tai yra – Vilnių (egalitarinė politika nuvilia). Farsą supratote?

Ah, apie projektą…

Galime pasigirti, kad su kolegomis (Altajus, Laimonas) respublikiniame projekte užėmę ketvirtąją vietą nenusivylėme.

Siūlau:

Aplankyti internetinę svetainę.

Peržiūrėti apdovanojimų ceremoniją.

Įrašo pabaigoje – auksinės konferencijos tezės:

Lietuva yra viena geriausių valstybių, nes joje yra internetas.

Nereikėtų šio pilotinio projekto duoti bandyti vyresniosioms klasėms. Ugdome jaunąją kartą.

Vaikas penktoje, šeštoje klasėje jau sprendžią kokią profesiją rinktis, o devintoje – jau žino!

Vaikai su planšetiniais kompiuteriais atliko visokias operacijas. Taip pat ir sudėtingas. Pavyzdžiui: internete ieškojo informacijos.

Ką mes turime galvoje sakydami:  „internetinė visuomenė”? Visuomenė, kuri yra aprūpinta interneto tiekimu, ar visuomenė, kuri internetu moka naudotis?