Pas daktarą ateina žmogus – gobšuolis. Skundžiasi, kad nori pasveikti nuo šios ligos. Daktaras jam paduoda vaistų nuo gobšumo – tablečių. Gobšuolis: „Daugiau daugiau, daugiau, duokit daugiau.”
Štai taip vienas konferencijos dalyvis Klaipėdoje mus su kolegomis (Tomu Ubartu ir Laimonu Paulausku) prajuokino. Rašiau, kad dalyvausiu „Blogout” tinklaraštininkų susitikime. Sudalyvavau. Labai įdomu. Labai šaunu. Kiek per stipru. Kiek per daug kritikos. Reiktų ir įspūdžiais pasidalinti.
Juk susitikime taip įdomiai kai kurie kalbėjo, kad prisirašiau apie 8 lapus medžiagos. Nuodėmė būtų taip nieko ir nepapaišyti į blogosferą. Ypač kai mus, visus susirinkusius, pavadino tinklaraštininkų elitu (užriečiau nosį).
Prie reikalo. Tikrai nesivarginsiu ir nedetalizuosiu viso susitikimo. Pabrėšiu labiausiai įsiminusias mintis.
Pirmasis kalbėjo Stasys Bielinis. Tema - „Mano darbas – angliškas tinklaraštis“.
Rašome apie viską?
Kaip supratau, žmogus verčiasi mobiliųjų telefonų verslu. Juos aprašinėja, domisi, skverbiasi visur, kur galima išgauti informacijos autoriaus norima tema. Iš tiesų tai Stasys Bielinis paminėjo vieną skaudžią problemą ir opų skaudulį. Teigė, kad jis ieško rašytojų. Autoriui reikia pagalbos, supraskite. Tačiau dažniausiai į skelbimus atsiliepia žiniasklaidos atstovai, kurie praneša, kad aš galiu rašyti bet kokiomis temomis (įsivaizduojate kokių žmonių turime savo visuomenėje? Rašo APIE VISKĄ), bet kokiais krūviais. Cituoju Bielinį: “Tačiau kai šie žinovai atsiunčia straipsnį, tai penkiose eilutėse yra 5 gramatikos ir 5 stilistikos klaidos”. Štai taip žmonės rašo apie viską… ir dar daugiau…
Ir kas yra įdomiausia, kad šis intelektualių žmonių avilys nori už tokį produktyvumu persmelktą darbą gauti ir atlygį… Jums A. Valinsko partijos neprimena?
Pasaulis nestovi vietoje.
Įdomi išgirsta teorija iš Bielinio lūpų. Ar žinojote, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose (kai kurie) mokiniai kiekvieną dieną ateina vis į naujas klases, kur viskas pakeista, perstumdyti baldai, stalai? Tuo yra mokoma, kad Pasaulis visada keičiasi, sukasi, nestovi vietoje.
Gal šis žmogus kiek ir persistengė reklamuodamas ir pasakodamas apie kitų šalių „prasimušusius” asmenis šiame, straipsnių rašymo apie tam tikrus objektus versle. Tačiau žmogaus klausyti buvo tikrai įdomu.
Po pirmojo pašnekesio įvyko pertrauka. Su skaniomis bandelėmis.
Antrasis šauklys – Rokas Arbušis. Tema – „Kaip tinklaraštis sukūrė pridėtinę vertę, o verslas atėmė tinklaraštį“
Žmogaus profesija – profesionalus buriuotojas. Ne sutapimas, kad ir rašo apie buriavimą, kur plaukti, kaip plaukti su kuo plaukti ir kada plaukti.
Medkirtys.
Labai patiko medkirčio istorija, kuria yra atspindima Lietuvos visuomenės darbininko ir darbdavio santykiai, darbo našumas.
Kartą gyveno medkirtys. Viskas, ką jis darė – tai kirto medžius. Tačiau po daug metų darbo jo kirvis atšipo, tapo nebeaštrus ir nebenaudingas. Jis pasiskundė darbdaviui, kad kirvis ne aštrus. Darbdavys ir sako – tai pasigaląsk. O medkirtys ir sako – neturiu laiko, medžius kertu…
Nežinau kodėl, tačiau iš karto į šią situaciją pastačiau žurnalistą. Tokiu atveju perfrazavus istoriją, ji skambėtų taip:
Kartą gyveno žurnalistas. Viskas, ką jis darė – tai rašė. Tačiau po daug metų darbo jis visiems atsibodo, tapo neįdomus, nuobodus. Jis pasiskundė darbdaviui, kad jo įrašų, straipsnių niekas nebeskaito. Darbdavys ir sako – tai sugalvok ką nors naujo. O žurnalistas ir sako – neturiu laiko, labai daug rašau…
Tai čia tik šiaip… kad aiškiau taptų.
Noriu, kad mane skaitytų…
Vienintelė vieta, kur, galbūt, su Roku Arbušiu nesutikau, tai buvo kai jis pradėjo aiškinti „kaip sudominti skaitytoją”. Arbušis teigė: „Norint sudominti skaitytoją savo įrašu, reikia įtaigaus pavadinimo ir pirmųjų dvejų sakinių, kurie įtrauktų ir suteiktų norą toliau skaityti.”
Žvelgiama labai paviršutiniškai ir neapgalvotai. Rašymas – tai ne koks ligonis su koja langetėje, kad išėmus iš langetės vėl vaikščiotų. Taip pat ir rašyme, kūryboje - neužtenka mestelti kelis bergždžius ir pompastiškus sakinius ir tikėtis, kad, na, taip, mano įrašas bus sėkmingas, mane visi skaitys.
Trečiasis kalbėjo Dainius Radzevičius – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Tema - „Nuomonė tinklaraščiuose ir raiškos laisvė“.
To, ko tikėjausi iš šio žmogaus, tą ir gavau. Jam vienam skirčiau 10 balų iš visų skaičiusiųjų pranešimus.
Visų pirma, Radzevičius pradėjo nuo savo kritiško nusiteikimo, – blogosfera neturėtų būti ta vieta, iš kurios tu gyventum, pasipelnytum.
Reikėtų pažymėti, kad tai buvo turbūt vienintelis žmogus iš kalbėjusiųjų, kuris nenukrypo nuo jam pateiktos temos. Nuomonės laisvė. Kas skaito D. Radzevičiaus tinklaraštį žino garsiąją Vito Tomkaus bylą (siūlau paskaityti). Kai už pateiktą nuomonę tinklaraštyje Lietuvos teismai grasina baudomis ir net kalėjimu!
Visi blogeriai į kalėjimą b**!
Taip pat, žurnalistų sąjungos pirmininkas pažymėjo ir kitus, jo manymu, nusidėjusius žmones. Juk jeigu jau nuomonę reikšti – nusikaltimas, gal atsakykime visi? Štai, anot Radzevičiaus, Artūras Račas už įrašą – „Demokratija visiems: nevispročiams iš Kauno – taip pat” turėtų sėdėti kalėjime… Pritariu tokiai Dainiaus nuomonei. O aš turėčiau sėdėti už savo įrašą - „Kaip mokyklos administracija tvarkaraščius tvarkė…”, nes pateikiu faktus, ne nuomonę. O faktai privalo būti teisingi ir kažkuo tai paremti. Taigi, mane galėtų už tai paduoti į teismą. O vėliau gal kas ir egzekuciją surengtų…
Nuomonės laisvė Baltarusijoje.
Neišsiplėsiu. Dainius pranešė, kad žmogus, kuris parašė, kad „Lukašenka turi kiaušius” buvo nuteistas ir pasodintas 7 metams. Gana ilgai kontempliuodamas bandžiau suvokti šio parašymo esmę. Juk gerai, kad žurnalistas teigiamai atsiliepia apie savo šalies vadovą. Tai nėra koks įžeidimas. Žinoma, jeigu vokiečių žurnalistas, apie A. Merkel parašytų, jog ji turi kiaušius, tai, kaip ir Dainius sakė, būtų lyg ir įžeidimas. Na, tai neįmanoma biologiškai.
Gerai, kad mes ne Baltarusijoje. Bet vejamės. Greitai.
Kad tuščiomis demagogijomis nekalbėčiau, pacituosiu Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio 2 dalį:
Šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Jeigu perskaitėte Račo, Radzevičiaus straipsnius, tai nuomonę susidarykite patys.
Iš Radzevičiaus pokalbio užsirašiau kelias patikusias mintis:
Žodžio laisvė – tai visų pirma dvasinio bendravimo tarp žmonių laisvė.
Žodžio laisvė ribojama dar ir todėl, kad propaganda nepajėgi patenkinti informacijos poreikio.
Ketvirtasis kalbėjusysis – Giedrius Krušnauskas. Tema - „Socialinės ir tradicinės žiniasklaidos konkurencija. Autoriaus vaidmuo ir atsakomybė.”
Geriau suvaržyta redakcija ar laisvas tinklaraštis?
Giedrius bandė diferencijuoti, aprėpti skirtumus ir panašumus tarp subjektyvaus tinklaraščio autoriaus ir objektyvaus, suvaržyto ir bijančio garsiai cyptelti redakcijos žurnalisto.
Redakcija.
1. Sukaustyta taisyklių (etikos normų, kanonų).
2. Nelabai kam ir įdomi žurnalisto nuomonė.
3. Jeigu redaktorius pasakė rašyti apie ratus, apie batus niekas ir nerašys.
Tinklaraštis.
1. Generuoja unikalų turinį.
2. Atlaidesnė auditorija.
3. Skaitytojai yra linkę pažinti autorių.
4. Asmeniniuose bloguose skelbiama tai, kas netelpa į redakcinius rėmus, gandai iš už kadro.
Nemokame naudotis Google.
Išgirdus šiuos teiginius, auditorijoje įsižiebė diskusija. Buvo kalbėta ir perkalbėta apie daug ką. Tačiau, kas labiausiai įstrigo, tai vieno tinklaraštininko teiginys: „O ar žinojote, kad 80% nemoka naudotis internetu?” Manote labai jau abstraktu? Aš irgi taip pamaniau. Galvoju, na, jeigu naudojimusi internetu mes laikome XHTML, PAWNO ar LUA programavimo kalbas mokėjimo atžvilgiu, tai aš irgi nemoku naudotis internetu.
Bet pasirodo ne. Tie 80% nemoka naudotis Google paieškos sistema.
Pamoka visiems.
Išmokau labai gerą pamoką. Vienas konferencijos dalyvis išdergė tinklaraštininkus, kurie savo bloge naudoja frazes „mano nuomone; aš manau; manau, kad”. Juk jeigu jau turi nuosavą tinklaraštį, tai visi ir taip suvokia, kad viskas, ką jame rašai ir kaupi ir yra tavo nuomonė. Tai… teko truputį paraudonuoti, nes pats tai darau.
A. Užkalnio demonizacija.
Andrius Užkalnis – žurnalistas, TV laidų vedėjas. Jis susitikime nedalyvavo. Dalyvių sąraše irgi nebuvo. Tačiau nesupratau, kodėl prieš šį žmogų visi taip priešiškai nusiteikę. Paskaitau jo tinklaraštį. Didelis gerbėjas tikrai nesu. Tačiau gerbiu jį kaip žmogų, net ne kaip blogerį.
Račas rašė kokia tragedija yra užsakomieji straipsniai. Sutinku. Dėl šios priežasties likau priblokštas ir nuneštas į nesupratimo vietovę, kai vienas iš konferencijos dalyvių pasakė: „Kaip kas išmano, taip tas reklamuojasi. Užkalnis lenda į televizorių, veda laidą, rašo užsakomuosius straipsnius”. Supraskite, kad apie tai kalbama, kaip apie normalią fazę, normalų darbą, normalų įvykį, nuotykį.
Nesuvokiu, kaip galima taip kalbėti neturint jokių svarių argumentų. Skalambija kas papuola, supraskite.
Buvo ir dar kelios vietos, kur Andrius Užkalnis buvo sutrintas su mėšlu, bet tiek to.
Taigi, galiu tik pasakyti, kad šis susitikimas tikrai atsvėrė mano lūkesčius. Lauksiu ir kitų metų. Daug sužinojau, daug supratau, bet daug ir nesupratau. Ne toks jau ir paprastas tas blogerių gyvenimas.
Kad tik kam ką nors, kaip nors…
(Vaizdas pro langą)
